Yra žmo­nių, ku­rių įvai­ria­pu­siš­ku­mas ste­bi­na. To­kia ir rie­ta­viš­kė Bi­ru­tė Mic­kie­nė – fo­tog­ra­fė, miš­ki­nin­kė, žy­gei­vė, ae­ro­bi­kos, li­ni­ji­nių šo­kių šo­kė­ja, bė­gi­kė. Iš pa­žiū­ros smul­ku­tė­je mo­te­ry­je – di­džiu­lis ener­gi­jos už­tai­sas: ji su­ge­ba su­de­rin­ti gam­tos ra­my­bę ir ju­dė­ji­mo verž­lu­mą, dar­bą ir kū­ry­bą, pa­rei­gą ir lais­vę. Lais­vę bū­ti to­kiai, ko­kia no­ri bū­ti. „Kar­tais ma­nęs klau­sia: ar ne lai­kas tau su­sto­ti? O ma­no at­sa­ky­mas vi­sa­da vie­no­das: „Sus­to­siu, kai su­stab­dys. Kol ga­lė­siu, gy­ven­siu to­kį gy­ve­ni­mą, koks man įdo­mus“, – kal­bė­jo po­kal­bio pa­kvies­ta pa­šne­ko­vė.

Miš­ki­nin­ko sta­žas – 40 me­tų
B. Mic­kie­nė gi­mė ir au­go nuo­ša­lia­me, da­bar jau iš­ny­ku­sia­me Berž­vai­čio kai­me, miš­kų ap­sup­ta­me vien­kie­my­je. Prie me­die­nos ruo­šos dir­bęs tė­ve­lis sū­nų ne­tu­rė­jo, tad drau­gi­jon kvies­da­vo­si duk­ras – Bi­ru­tę ir šiek tiek vy­res­nę jos se­se­rį Ade­lę. Nuo­la­ti­nis bu­vi­mas miš­ke įskie­pi­jo mei­lę gam­tai. To­dėl, kai vi­sos mer­gai­tės sva­jo­jo bū­ti mo­ky­to­jo­mis, gy­dy­to­jo­mis ar par­da­vė­jo­mis, ma­žo­ji Alek­sand­ra­vi­čių duk­ra tvir­tai ži­no­jo bū­sian­ti miš­ki­nin­ke.

„Nuo ta­da, kai pra­ne­šiau tė­vams, kad bai­gu­si aš­tuo­nias kla­ses Tve­ruo­se iš­va­žiuo­siu mo­ky­tis į Kau­no miš­ki­nin­kys­tės tech­ni­ku­mą, ma­ma pra­ra­do ra­my­bę. Vos tik pra­dė­da­vo­me apie tai kal­bė­ti, pul­da­vo į aša­ras. Ma­tyt, Kau­nas jai at­ro­dė blo­gy­bių ir nuo­dė­mių pil­nas mies­tas. Dėl jos ra­my­bės pa­kei­čiau sa­vo pla­nus ir įsto­jau į Rie­ta­vo ta­ry­bi­nį ūkį-tech­ni­ku­mą. Ag­ro­no­mi­jos moks­lus bai­giau rau­do­nu dip­lo­mu ir, at­me­tu­si vi­sus dar­bo pa­siū­ly­mus, iš­va­žia­vau į Že­mės ūkio aka­de­mi­ją stu­di­juo­ti miš­ki­nin­ko in­ži­nie­riaus spe­cia­ly­bės. De­ja, ma­my­tė duk­ros, dip­lo­muo­tos miš­ki­nin­kės, taip ir ne­pa­ma­tė – mi­rė prieš man grįž­tant dirb­ti į Rie­ta­vo miš­kų ūkį“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Miš­ki­nin­kės kar­je­rą Bi­ru­tė pra­dė­jo Gi­lio­gi­rio gi­ri­nin­ki­jo­je, po me­tų bu­vo pa­skir­ta La­bar­džių gi­ri­nin­ko pa­dė­jė­ja. Vė­liau ir pa­ti va­do­va­vo gi­ri­nin­ki­jai. Rie­ta­vo miš­kų ūkis per sa­vo gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį iš­gy­ve­no ne vie­ną reor­ga­ni­za­ci­ją, pa­sku­ti­nį­jį kar­tą per­tvar­ky­tas į Vals­ty­bi­nių miš­kų urė­di­jos Tel­šių re­gio­ni­nio pa­da­li­nio Gi­rė­nų gi­ri­nin­ki­ją. Da­bar vi­si jo­je dir­ban­tys dar­buo­to­jai – miš­ki­nin­kys­tės spe­cia­lis­tai. Bū­tent to­kio­je po­zi­ci­jo­je šių me­tų spa­lį B. Mic­kie­nė pa­si­ti­ko sa­vo kar­je­ros 40-me­tį.

Fo­tog­ra­fuo­ti pra­dė­jo penk­to­je kla­sė­je
Vai­kys­tė­je at­si­sklei­dė ir ki­tas Bi­ru­tės vi­du­je glū­din­tis ta­len­tas – ma­ty­ti gro­žį. Pir­mą­jį fo­toa­pa­ra­tą „Sme­na“ tė­vai jai nu­pir­ko penk­to­je kla­sė­je. Jau­nos fo­tog­ra­fės nuo­trau­ko­se il­gą lai­ką vy­ra­vo gam­tos vaiz­dai – au­ga­lai, žvė­rys, sau­lė­ly­džiai. Gal prieš ko­kius 15 me­tų, įsi­gi­ju­si ge­res­nę apa­ra­tū­rą, ji pra­dė­jo fik­suo­ti ke­lio­nių įspū­džius – ap­lan­ky­tas pi­lis, pi­lia­kal­nius, mies­tų gat­ve­les, su­stab­dy­ti įvai­rių ren­gi­nių aki­mir­kas. Išd­rą­sė­ju­si au­to­rė sa­vo nuo­trau­kas iš­siun­tė žur­na­lams, te­le­vi­zi­joms. Da­bar jos fo­tog­ra­fi­jas ga­li­ma pa­ma­ty­ti žur­na­le „Ji“, kar­tais – per orų pro­gno­zės pri­sta­ty­mus ži­nių lai­do­se. Gra­žiau­siais ob­jek­ty­vo pa­gau­tais vaiz­dais mo­te­ris da­li­ja­si so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

Pas­ka­tin­ta duk­ros Auš­ros, pa­drą­sin­ta rie­ta­viš­kės Ge­nu­tės Čes­naus­kie­nės, Bi­ru­tė tris sa­vo dar­bus nu­siun­tė Skuo­do ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ro­mual­do Gra­naus­ko vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vy­ku­siam kon­kur­sui „Ak­me­nė­lis tu­ri šal­tą šir­dį…“. Spa­lio pa­bai­go­je su­ži­no­jo, kad du iš jų bu­vo pa­ste­bė­ti ir įver­tin­ti. „Ak­me­ni­nė šyp­se­nė­lė“ pel­nė no­mi­na­ci­ją „Už įžval­gu­mą fo­tog­ra­fi­jo­je“, o „Ak­me­ni­nis vei­du­kas“ au­to­rei at­ne­šė pir­mą­ją vie­tą. Abi nuo­trau­kos pa­da­ry­tos Lo­pai­čiuo­se.

Pri­sie­ku­si ae­ro­bi­kos šo­kė­ja…
Nus­te­bin­ti žur­na­lis­tus sun­ku, bet iš­gir­dę, kad Bi­ru­tė šį ru­de­nį pra­dė­jo 29-ąjį ae­ro­bi­kos se­zo­ną, tik­rai nu­ste­bo­me. „Iš kur tiek ener­gi­jos?“ – klau­sė­me. O pa­šne­ko­vė lyg nie­kur nie­ko tę­sė: „Da­ly­vau­ju bė­gi­mo var­žy­bo­se, lan­kau li­ni­ji­nius šo­kius. De­šimt me­tų į už­siė­mi­mus Plun­gė­je va­ži­nė­jau­si, o da­bar gal jau ko­kie pen­ke­ri me­tai va­do­vė Gied­rė juos ir Rie­ta­ve ve­da. Esu vy­riau­sia ae­ro­bi­kos gru­pė­je. Jau­nes­nės mo­te­rys ste­bi­si, kad joms jud­ru­mu ne­nu­si­lei­džiu. Bet to­kia jau esu – kuo mu­zi­ka tran­kes­nė, grei­tes­nė, tuo man sma­giau.“

B. Mic­kie­nė pa­va­sa­rį at­šven­tė sa­vo 60 me­tų ju­bi­lie­jų. Nes­le­pia, kad kai ku­rie pa­žįs­ta­mi ban­do ją „pa­pro­tin­ti“, esą lai­kas su­sto­ti, pa­tau­so­ti sa­ve. „Sus­to­siu, kai su­stab­dys. Kol ga­lė­siu, gy­ven­siu to­kį gy­ve­ni­mą, koks man įdo­mus“, – juo­kė­si mo­te­ris, ne­slėp­da­ma, kad rie­ta­viš­kiai ją dar pa­ma­tys ir ki­ta­me „vaid­me­ny­je“. Ko­kia­me – at­skleis­ti ne­sku­ba.

…ir žy­gei­vė
Rie­ta­viš­kė pa­sa­ko­jo, kad vi­si jos ar­ti­mie­ji – ma­ma, tė­tis ir net se­suo Ade­lė – jau pa­li­ko šį pa­sau­lį. Da­bar mo­ters stip­ry­bė – Auš­ra su drau­gu Egi­di­ju­mi ir jos pa­čios drau­gas Ro­lan­das.

„Vi­si mėgs­ta­me ke­lio­nes au­to­mo­bi­liu. Esa­me iš­va­ži­nė­ję Lie­tu­vą, Lat­vi­ją, Es­ti­ją. Marš­ru­tus pa­ti­ki­me su­pla­nuo­ti Ro­lan­dui. Su Auš­ra praė­ju­siais me­tais vy­ko­me į Za­ko­pa­nę. Kal­nais nuė­jo­me de­šim­tis ki­lo­met­rų, pri­si­žiū­rė­jo­me gra­žiau­sių vaiz­dų. Daug Eu­ro­pos ša­lių esu ap­lan­kiu­si su eks­kur­si­jo­mis, ku­rias or­ga­ni­zuo­da­vo Rie­ta­vo miš­kų urė­di­ja. La­bai mėgs­tu ir žy­gius. Nu­žy­giuo­ja­me po 30 ki­lo­met­rų. Pa­ma­to­me vie­tų, ku­rių ke­liau­da­mas au­to­mo­bi­liu ne­pa­ma­ty­si. Su žy­gei­viais esa­me iš­vaikš­čio­ję La­ba­no­ro miš­kus, Lie­tu­vos, Lat­vi­jos pa­jū­rį, Anykš­čių, Elekt­rė­nų, Jur­bar­ko apy­lin­kes“, – vaiz­din­gai pa­sa­ko­jo mo­te­ris, kol žvilg­te­lė­ju­si į laik­ro­dį su­si­grie­bė: „Rei­kia sku­bė­ti į tre­ni­ruo­tę.“

Kvie­ti­mas gy­ven­ti
Šios mo­ters is­to­ri­ja – pa­sa­ko­ji­mas apie žmo­gų, ku­ris mo­ka džiaug­tis ju­dė­ji­mu, gam­ta ir aki­mir­ka. Kvie­ti­mas mums vi­siems: ne­bi­jo­ti, sva­jo­ti, kur­ti, ju­dė­ti, ieš­ko­ti. Kvie­ti­mas gy­ven­ti, „kol su­stab­dys“.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo