Iš šur­mu­liuo­jan­čios sos­ti­nės, kur dau­giau ga­li­my­bių ir spin­de­sio, Ry­tis Jakš­tas grį­žo į gim­tą­jį kai­mą. Į ten, kur ry­tas pra­si­de­da ne be­pro­tiš­ku lė­ki­mu, o ra­my­be. Vos tik įsi­kū­ręs įsi­trau­kė į bend­ruo­me­nės „Gin­ta­liš­kės so­džius“ veik­lą ir ta­po vie­nu iš tų žmo­nių, ku­rių ener­gi­ja, veik­lu­mas ir ini­cia­ty­va kei­čia ap­lin­ką. Praė­ju­sią sa­vai­tę Kau­ne per Že­mės ūkio agen­tū­ros or­ga­ni­zuo­tą kon­kur­so „Mū­sų bend­ruo­me­nės sa­va­no­ris 2025“ lai­mė­to­jų ap­do­va­no­ji­mo ce­re­mo­ni­ją R. Jakš­tui įteik­ta no­mi­na­ci­ja „Jau­na­sis bend­ruo­me­nės sa­va­no­ris“.

Su­si­ti­ko­me su no­mi­na­ci­jos lai­mė­to­ju pa­si­kal­bė­ti apie sa­va­no­rys­tės nau­dą, bend­ruo­me­niš­ku­mo puo­se­lė­ji­mą ir grį­ži­mą į tė­viš­kę.

Po aš­tuo­ne­rių me­tų sos­ti­nė­je – at­gal į gim­ti­nę
Sa­va­no­riau­ti R. Jakš­tas pra­dė­jo stu­di­juo­da­mas Vil­niaus ko­le­gi­jo­je – pa­dė­da­vo įsi­kur­ti ir ap­si­pras­ti už­sie­nie­čiams stu­den­tams, ku­rie pa­gal „Eras­mus“ pro­gra­mą at­vyk­da­vo mo­ky­tis į Lie­tu­vą. Po stu­di­jų, ga­vęs rek­la­mos va­dy­bi­nin­ko dip­lo­mą, ket­ve­rius me­tus tar­na­vo Lie­tu­vos kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­go­se.

Grįž­ti į gim­tą­jį kai­mą Ry­tis nu­spren­dė su­pra­tęs, kad dirb­ti rek­la­mos va­dy­bi­nin­ko dar­bą ga­li iš bet ku­rios vie­tos – nuo­to­liu. Jo ap­si­spren­di­mą ska­ti­no ir drau­gė, da­bar jau su­ža­dė­ti­nė, Au­gus­tė Snars­ky­tė – šiau­lie­tė, ku­riai Gin­ta­liš­kė pa­ti­ko iš pir­mo kar­to.

„Vil­niu­je iš­gy­ve­nau aš­tuo­ne­rius me­tus. Mies­tas jau bu­vo įky­rė­jęs. Gy­ve­ni­mas kai­me tu­ri dau­gy­bę pri­va­lu­mų. Vie­nas iš jų – ne­rei­kia gy­ven­ti „nar­ve“, ap­link daug erd­vės. Sos­ti­nė­je kiek­vie­nas pa­ju­dė­ji­mas, kiek­vie­na pra­mo­ga kai­nuo­ja, o ne­di­de­lė­se bend­ruo­me­nė­se daug ne­mo­ka­mų ren­gi­nių, be to, ga­li su­si­ras­ti veik­los pa­gal po­mė­gius. O svar­biau­sia: kai­me esi bend­ruo­me­nės da­lis, did­mies­ty­je – at­ski­ras vie­ne­tas“, – var­di­jo gy­ve­ni­mo kai­me ir mies­te skir­tu­mus jau­nas vy­ras.

Sa­va­no­ris ne tik duo­da, bet ir gau­na
Po­ra grį­žo į Gin­ta­liš­kę maž­daug prieš pu­sant­rų me­tų, įsi­kū­rė Ry­čio tė­vo so­dy­bo­je kai­mo pa­kraš­ty­je. Iš čia vy­ras nuo­to­liu dir­ba rek­la­mos va­dy­bi­nin­ku vie­no Ame­ri­kos lie­tu­vio įkur­to­je įmo­nė­je. Lais­va­lai­kiu abu sa­va­no­riau­ja „Gin­ta­liš­kės so­džiaus“ bend­ruo­me­nė­je.

Paš­ne­ko­vas pa­sa­ko­jo, kad į bend­ruo­me­ni­nę veik­lą įsi­trau­kė vos tik grį­žę: „Au­gus­tė par­duo­tu­vė­je pa­ma­tė skel­bi­mą, kad vyks ata­skai­ti­nis-rin­ki­mi­nis su­si­rin­ki­mas. Nuė­jo­me į jį ir iš­gir­dę, kad bend­ruo­me­nė pla­nuo­ja iš­ju­din­ti kiek pri­snū­du­sią veik­lą, pa­si­siū­lė­me dirb­ti val­dy­bo­je. Taip ir pra­si­dė­jo – su­kū­riau bend­ruo­me­nės feis­bu­ko pa­sky­rą, lo­go­ti­pą, da­riau ren­gi­nių skel­bi­mus. Vė­liau šį dar­bą iš ma­nęs pe­rė­mė Au­gus­tė.“

R. Jakš­tas sa­kė, kad jam la­bai sma­gu ma­ty­ti, kaip žmo­nės au­ko­ja sa­vo lai­ką tam, kad kai­me gy­ven­ti bū­tų įdo­mu, kaip jie siū­lo sa­vo idė­jas, kaip pa­kvies­ti su­si­bu­ria bend­rai veik­lai. „Pir­ma­sis ren­gi­nys praė­ju­siais me­tais, ku­riuo ir bu­vo sten­gia­ma­si iš­ju­din­ti bend­ruo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, bu­vo Mo­liū­gų šven­tė. Ją pa­kar­to­jo­me šie­met. Da­ly­va­vo­me edu­ka­ci­jo­se, vi­si kar­tu skap­ta­vo­me mo­liū­gus, or­ga­ni­za­vo­me va­ka­ri­nę da­lį. Sma­gu jaus­tis gy­ven­to­jų bend­ruo­me­nės da­li­mi.“

Pa­sak pa­šne­ko­vo, sa­va­no­riau­da­mas ne tik duo­di, bet ir gau­ni – įgy­ji nau­jų drau­gų, nau­jų pa­tir­čių, iš­šū­kių, nuo­lat to­bu­lė­ji.

Pra­dė­jo žais­ti ri­ti­nį ir dro­ži­nė­ti
Vėl ta­pęs Gin­ta­liš­kės gy­ven­to­ju jau­nas vy­ras iš kar­to pra­dė­jo ieš­ko­ti, kur ir su kuo ga­lė­tų žais­ti mėgs­ta­mą krep­ši­nį. Vė­liau, su­lau­kęs tre­ne­rio Po­vi­lo Ru­bi­no pa­siū­ly­mo, įsi­jun­gė į Pla­te­lių ri­ti­nio ko­man­dą, ku­ri šie­met ta­po Lie­tu­vos čem­pio­ne.

R. Jakš­tas tvir­ti­no vi­siš­kai nie­ko ne­ži­no­jęs apie se­no­vi­nį lie­tu­viš­ką žai­di­mą: „Iš pra­džių vi­sai ne­su­si­gau­džiau, bet tre­ni­ruo­čių me­tu su­pra­tau, kiek daug šia­me ko­man­di­nia­me spor­te pri­klau­so nuo kiek­vie­no žai­dė­jo in­dė­lio.“

Dar vie­na nau­ja veik­la, ku­ria su­si­do­mė­jo, – dro­žy­ba. Pa­ma­tęs skel­bi­mą, kad liau­dies meist­ras An­ta­nas Vaš­kys prii­ma mo­ki­nius, ry­žo­si nu­va­žiuo­ti į Pla­te­lius ir iš­mė­gin­ti sa­ve. Ry­čio dė­dė – me­džio dro­žė­jas, ta­čiau jis pa­ts nie­ka­da ne­bu­vo ban­dęs šio ama­to. Pa­ban­dė ir pa­ti­ko. Pri­si­pa­žįs­ta – pra­džia ne­leng­va, bet ti­ki – vis­kam rei­kia įgū­džių. Šiuo me­tu Ry­tis įsi­ren­gia na­muo­se dar­bo kam­pe­lį, ku­ria­me tuos įgū­džius la­vins. Tad ga­li bū­ti, jog atei­ty­je Plun­gė tu­rės dar vie­ną tau­to­dai­li­nin­ką.

Pak­laus­tas, ar įsi­kū­ru­si kai­me sau pa­tin­kan­čios veik­los ra­do ir su­ža­dė­ti­nė Au­gus­tė, pa­sa­ko­jo, kad ji sa­ve rea­li­zuo­ja bend­ruo­me­nės veik­lo­je. Po dar­bo Plun­gės spor­to ir rek­rea­ci­jos cent­re kul­tū­ri­nės veik­los va­dy­bos dip­lo­mą tu­rin­ti mer­gi­na vi­są sa­vo lais­va­lai­kį ski­ria „Gin­ta­liš­kės so­džiui“.

„Ap­do­va­no­ji­mą pa­siė­miau aš, bet pri­klau­so jis vi­sai bend­ruo­me­nei“
R. Jakš­tas pri­si­pa­ži­no: su­ži­no­jęs, kad yra siū­lo­mas no­mi­na­ci­jai „Jau­na­sis bend­ruo­me­nės sa­va­no­ris“, nu­ste­bo. Dar la­biau jį nu­ste­bi­no tai, kad iš vi­sų sep­ty­nių pre­ten­den­tų bu­vo iš­rink­tas lai­mė­to­ju.

„Ap­do­va­no­ji­mą at­siė­miau aš. Bu­vo ma­lo­nu, bet iš tie­sų tai ne ma­no, o vi­sos bend­ruo­me­nės įver­ti­ni­mas. Yra daug la­biau nu­si­pel­niu­sių žmo­nių, ski­rian­čių sa­vo lai­ką tam, kad „Gin­ta­liš­kės so­džius“ gy­vuo­tų, tad no­mi­na­ci­ja da­li­nuo­si su ak­ty­viau­siais – Ona Gri­ce, Da­nu­te Juš­kie­ne, Si­mo­na Rau­die­ne, Gin­ta­re Kirk­lie­ne ir, ži­no­ma, sa­vo su­ža­dė­ti­ne Au­gus­te“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.

Jau­nų žmo­nių su­grį­ži­mas į gim­tą­sias vie­tas, jų at­ne­ša­mos nau­jos idė­jos, ener­gi­ja ir no­ras kur­ti kar­tu bu­di­na iš snau­du­lio. Ry­tis sa­kė, kad į Gin­ta­liš­kę su­grį­žo ne vie­na jau­na šei­ma, kad ir jie­du su Au­gus­te pla­nuo­ja il­gam čia įleis­ti šak­nis. Kol kai­me bus ak­ty­vių, no­rin­čių veik­ti drauge žmo­nių, tol „Gin­ta­liš­kės so­džiaus“ ži­di­nys švies ir šil­dys vi­sus, nes bend­ruo­me­niš­ku­mas net šia­me sku­bė­ji­mo ir su­sve­ti­mė­ji­mo am­žiu­je iš­lie­ka ver­ty­be.