Taip sako Laura Mikašauskienė – aktyvi Platelių bendruomenės narė, projektų koordinatorė, dviejų vaikų mama ir Lietuvos skautijos savanorė, gyvenimo prasmę suprantanti kaip tarnystę kitiems. Jaukiuose namuose su būriu augintinių gyvenanti Mikašauskų šeima vertina kiekvieno šeimos nario pasirinkimo laisvę ir džiaugiasi gyvendami nuostabios gamtos apsuptyje.

Gyvenimo kelias vedė per emigraciją
Laura augo Telšių rajone, Rainiuose. Moteris kilusi iš didelės šeimos – penkių vaikų. Vaikystėje išbraidytos pievos bei išvaikščioti aplinkiniai miškai formavo jos asmenybę, meilę laisvei ir gamtai.

Studijų metais Kauno politechnikos universitete Laura studijavo polimerinių gaminių dizainą ir technologijas. Mokslai sekėsi, tačiau vis labiau kirbėjo noras išbandyti gyvenimą svetur. Vasaromis dirbdama Jungtinėje Karalystėje ji pajuto, kad trokšta ten pasilikti ilgesniam laikui. Todėl 2009 m. baigusi studijas išvyko Anglijon, į Somerseto grafystę pas seserį Liną. Dirbo įvairius darbus: nuo padavėjos restorane iki administravimo. Vėliau persikėlė pas brolį Gintautą arčiau Birmingemo, gavo darbą logistikos įmonėje.

Tais metais Laura daug dėmesio skyrė sau: sportavo, domėjosi sveika gyvensena, net svarstė tęsti dizaino studijas Anglijoje, jau buvo išsiuntusi užklausas į kelis universitetus. Visus planus pakeitė netikėta pažintis su Tadu Mikašausku, gyvenusiu toj pačioj šaly, bet už 400 kilometrų.

Tuoktuvės ir grįžimas tėvynėn
Meilė abiem trenkė lyg žaibas. Netrukus po pažinties Laura persikraustė pas Tadą į Gilfordą, o po kelių mėnesių, per Kūčias, sulaukė jo pasipiršimo ant nuostabaus grožio kalno. Nustebusi dėl tokios skubos, iš ryžtingo vyro išgirdo klausimą – „o ko čia laukt?!“ Sužavėta jo drąsos ir noro įsipareigoti, Laura nedvejodama sutiko. Susituokė už trijų mėnesių, Plateliuose, Tado senelių sodyboje.

Moteris pamena ir pirmąjį savo apsilankymą Plateliuose, kai nuvyko atostogų į Platelius, pas Tado senelius: „Man tai buvo kaip pasaka – ežeras, miškai, salos… Toks grožis, atrodė, per gerai, kad galėtum čia gyventi“.

Po vestuvių pora dar sugrįžo į Angliją, nes ten laukė darbai ir, Laura neslepia, – labai geras atlyginimas. Sutarė: kai lauksis vaikų, grįš į Lietuvą, nes svečioj šaly nejautė tokios laisvės, kokią jie patyrė abu su Tadu vaikystėje augdami Lietuvoje. Kaip tarė, taip ir padarė: dar metus padirbėję svečioj šaly, pirmojo vaikučio susilaukt grįžo į Lietuvą.

Jau žinojo, kad gyvens Plateliuose, kur senokai apleistas stovėjo Tado tėvo statytas namas – be langų, vien tik sienos. Išsinuomojusi mažą namelį gyventi, jauna pora ėmėsi kurti savo namus. Į darbus kibo pavasarį ir pažadėjo, kad per Kalėdas jie jau gyvens savo namuose. Brolio padedamas vyras atstatė tėvo palikimą: nuo stogo iki smulkiausių apdailos detalių.

„Pažinau savo vyrą kaip be galo darbštų žmogų, nes iki tol netikėjau, kad taip greitai jis pastatys mums namus“, – sako Laura. Tuo metu ji augino mažąjį Taduką. Į naujai įrengtus namus šeima įsikėlė iki Kalėdų, o kitais metais gimė dukra Evutė.

Lauros Mikašauskienės asmeninio albumo nuotr.

Vaikai ir gyvūnai
Mikašauskų vaikai Eva ir Tadas lanko Liepijų mokyklą, jos būrelius, tobulina dailės įgūdžius Platelių meno mokykloje. Kasdienybę praskaidrina augintiniai: laisvai po kambarius vaikščiojantys trys šunys ir du katinai: jau dešimties sulaukęs kurtsharų veislės Aras, vienerių heideterjeras Rokis, neseniai įsigytas jaunutis veimaraneris Kobaltas, baltas katinas Spurgas ir dar vardo neturintis rainiukas. Laura sako, kad gyvūnai padeda auklėjant vaikus – šie rūpindamiesi jais labai anksti tapo savarankiški, atsakingi, jautrūs.

Moteris džiaugiasi, kad jos vaikai auga gamtos apsupty, laisvėje. Jie puikiai moka plaukti (ji pati labai mėgsta vandenį ir daug dėmesio skyrė tam, kad vaikai nuo pat mažens nebijotų vandens), bėgioja miškais, prižiūri gyvūnus. Šeima didžiuojasi Evos dailės gebėjimais, Taduko aukštais pasiekimais matematikos olimpiadose.

„Leidžiame jiems rinktis veiklas, kokias jie nori, tegu ieško gyvenimo kelio, nieko neperšame per prievartą. Vaikų balsas šeimoje mums labai svarbus, jų norai taip pat. Beje, į augintinius irgi žiūrime kaip į šeimos narius, jie labai mylimi“, – sako Laura.

Lauros Mikašauskienės asmeninio albumo nuotr.

Skautų organizacijoje
12-os metų būdama Laura išgirdo apie skautus ir trokšdama įvairesnio gyvenimo bei vasaros stovyklų tuoj pat įsijungė į jų gretas. Pamena, kad visi šeimos vaikai vienu ar kitu metu priklausė skautams, dabar aktyvios skautijoje tik ji ir sesuo su trimis vaikais, gyvenantys Anglijoje. Iki pat vidurinės mokyklos baigimo Laura save mena kaip aktyvią skautę, kuri organizuodavo renginius, dalyvavo vasaros stovyklose. Mokydamasi universitete ir išvykusi Didžiojon Britanijon su skautais ryšio nebepalaikė, bet grįžusi į Lietuvą vėl pajuto trauką jų renginiams.

Pamena, kaip bandė į skautų veiklą įtraukti ir vaikus – vos kelerių metų Tadą ir Evą nusivežė savaitei į skautų stovyklą. Bet suprato, kad šiems nelabai patiko. Kitąmet paklaususi jų, ar norėtų vykti, išgirdo abiejų griežtą „ne“. Tuomet nusprendė – važiuos viena. Šeima pritarė ir palaikė jos pasirinkimą. Drąsi moteris tada pradėjo dvejus metus trukusį kandidatavimo į suaugusiųjų skautystę kelią, kuris buvo pilnas išbandymų ir slaptų, tik skautams žinomų užduočių.

Atlaikiusi visus išbandymus, kurie tikrai nebuvo lengvi nei jai, nei šeimai, ji gavo vyresniosios skautės vardą, priklauso Telšių tunto Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vyresniųjų skaučių draugovei. Čia veiklų daug ir įvairių – nuo vaikų stovyklų iki masinių renginių organizavimo. Laura dalyvauja organizuojant didelius renginius, į kuriuos atvyksta ir užsieniečiai skautai. Per pastarąją 2023 m. vykusią jubiliejinę stovyklą moteris koordinavo ir buvo atsakinga už projektą, kurio metu buvo pagaminta apie 500 inkilų paukščiams.

2028 m. įvyksiančiai tautinei skautų stovyklai „Viena kryptim“ Laura įsipareigojo sukurti visą savaitės programą – veiklas dviems tūkstančiams skautų.

„Skautai ugdo pastabumą, atjautą. Tu gauni mėlyną kaklaraištį ir suvoki – esi čia tam, kad tarnautum“, – spindinčiom akimis kalba apie skautus Laura. – 2027 metais važiuosiu į skautų stovyklą Lenkijoje. Vyksiu kaip savanorė, nors mokestis nemažas, bet patirtis neįkainojama, dalyvių bus apie 10 tūkstančių. Tam ruošiamasi mažiausiai 5-erius metus. Materialinės naudos čia nėra. Svarbiausia, ką gaunu, – yra pažintys su įdomiais, daug pasiekusiais žmonėmis, su kuriais kitomis aplinkybėmis niekada nesusipažinčiau. Būdama su skautais suvokiau, kas yra gyvenimo prasmė. Tai tarnystė, gerų darbų darymas. Kažką nuveikus toje bendrystėje kaupiasi džiaugsmo ašaros, pakylėja nuo žemės tokie jausmai, kurių apsakyt neįmanoma.“

„Kai supranti, kad darai ne sau – niekas nebaisu“
Platelių bendruomenėje Laura taip pat užima svarbią vietą – ne tik viešina bendruomenės veiklas, bet ir pati aktyviai dalyvauja vietos kultūriniame gyvenime. Moteris jau keletą metų vaidina miestelio dramos studijoje, dainuoja folkloro ansamblyje, prisideda prie kasmetinio festivalio „Miško burtai“ organizavimo ir kitų veiklų, savo kūrybiškumą paversdama džiaugsmu kitiems. Į šias veiklas įtraukia ir skautus, pati eina pas rėmėjus, renka paramą ir palaiko glaudžius ryšius su įmonėmis. „Kai supranti, kad darai ne sau – niekas nebaisu“, – sako Laura.

Su dėkingumu moteris pamini plateliškę Giedrę Daukšę, kuri visada paremia jos organizuojamus renginius bei aktyviai jungiasi į visas veiklas bendruomenėje.

Neseniai, pajutusi perdegimą dirbdama itin intensyvų projektų vadovės darbą gamybinėje įmonėje, Laura leido sau atsikvėpti. Išėjusi iš darbo baigė grafinio dizaino kursus, pradėjo kurti reklamas, skelbimus, plakatus.

Šiandien ji dirba projektinį darbą Žemaitijos nacionaliniame parke, taip pat prisideda prie Platelių kultūros centro projektų – pavyzdžiui, dabar vykstančio kamerinio festivalio – viešinimo. Vasarą organizavo ir koordinavo vaikų žaidimui skirtų „pilaičių“ projektą – dabar jos stovi prie ežero.

Lauros Mikašauskienės asmeninio albumo nuotr.

Laura sąmoningai vengia 8–17 val. darbo ritmo: „Man reikia dinamikos. Projektai – tai, kas mane įkvepia“, – sako jauna moteris. Nors daug pasiekta, Laura neslepia šiandien vėl ieškanti krypties. „Trisdešimties turėjau beveik viską, apie ką svajojau. Todėl dabar jaučiu, kad prasideda naujas etapas. Mąstau, kur galiu augti toliau“, – sako ji.

Kalbant su Laura aišku viena – kur bebūtų, ji eis ten, kur yra prasmė, kur galima padėti kitam ir pajusti bendrystę. Nes tokia jau jos prigimtis – viską daryti su atvira širdimi.