Plungės ligoninės medikų gretas vis papildo jauni medikai. Tačiau mūsų gydymo įstaiga atvira ne tik mokslus baigusiems gydytojams ar slaugos specialistams, bet ir kur kas jaunesniems – studentams ir moksleiviams, kurių ateities kryptis – mediko kelias. Tad čia laukiami ir mediciną jau studijuojantys rezidentai, internai, ir mokiniai, norintys „pasimatuoti“ gydytojo ar slaugytojo profesiją. Šįkart kalbamės su plungiškiais jaunuoliais, išbandžiusiais darbą Plungės ligoninėje. Džiaugiamės, kad visų jų įspūdžiai – patys geriausi.

„Padirbėjusi ligoninėje apsisprendžiau: tai tikrai mano kelias“
Pirmoji pašnekovė – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto pirmakursė Liveta Jocytė, sakanti, kad mokytis medicinos, tapti gydytoja ir padėti žmonėms – jos vaikystės svajonė. Mergina sako, kad nuo mažens jos mėgstamiausi žaislai buvo  įvairūs medicininiai reikmenys, o žaidimas – būti daktare ir atlikti įvairias procedūras.

„Iš kur ta svajonė? Tiksliai nepasakysiu, bet manau, kad viena iš priežasčių, paskatinusių mane rinktis mediko kelią, – mano mamos onkologinė liga. Jai susirgus, mano siekis mokytis medicinos dar sustiprėjo. Nes norėjau padėti sergantiesiems ir jų artimiesiems, kad niekam netektų kentėti skausmo“, – pasakojo Liveta.

Žinodama savo tikslą, mergina žinojo ir tai, kad įstoti į mediciną nėra lengva. Tad iš anksto ėmė tam rengtis – daug ir stropiai mokėsi, tikėdamasi, kad ne vienerius metus širdį okupavusią svajonę pagaliau pavyks įgyvendinti. Ir jai pavyko! Sėkmingai išlaikiusi brandos egzaminus, Liveta įstojo į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakultetą, sėkmingai startavo, o dabar džiaugiasi ir didžiuojasi būdama būtent medicinos studentė.

„Kaip ir minėjau, tapti gydytoja svajojau nuo vaikystės, bet širdyje visada kirbėjo ir nerimas – ar mano pasirinkimas tikrai teisingas. Todėl labai norėjau iš arčiau susipažinti su darbu ligoninėje, pamatyti ir suprasti, kaip ten viskas veikia, ar visa tai man tinka ir patinka. Ir šis mano noras išsipildė – dvi vasaras, po vienuoliktos ir po dvyliktos klasės, po du mėnesius dirbau Plungės ligoninėje. Pirmuosius metus – Konsultacinės poliklinikos registratūroje, antruosius – Ambulatorinės reabilitacijos poskyryje“, – pasakojo mergina.

Kaip jai sekėsi? Pasak Livetos, darbas ligoninėje visą nerimą išsklaidė: „Padirbėjusi ligoninėje apsisprendžiau: tai tikrai mano kelias. Buvau motyvuota dirbti, kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Ir tai, ką gavau ligoninėje, netgi viršijo mano lūkesčius. Supratau, kad mediko darbas man tikrai prie širdies, o ir kolektyvas – labai šaunus. Po dvyliktos klasės, sužinoję, kad įstojau, visi labai palaikė – ir direktorius Remigijus Mažeika, ir visi kiti sveikino ir linkėjo didžiausios sėkmės einant šiuo keliu.“

Pasak Livetos, dar vienas labai motyvavęs dalykas – galimybė sudalyvauti Kauno medikų dienose, kai į Plungę atvyksta ir su moksleiviais bendrauja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vadovai, profesoriai, Kauno klinikų medikai, Plungės ligoninės darbuotojai. „Kai renkiesi, kuo būti, kyla daug klausimų. O tokiuose susitikimuose tau tiesiogiai į tuos klausimus atsakoma. Nuvykti į tuos susitikimus mane paragino mano mokyklos – Žemaitijos kadetų gimnazijos – karjeros specialistė Daiva Gramalienė. Jos dėka turėjau galimybę su profesoriais pabendrauti akis į akį“, – kalbėjo būsimoji medikė.

O kuri medicinos sritis labiausiai domina? Pasak Livetos, svajonėse – kardiologija ir kardiochirurgija, bet kol kas 6 metus teks skirti bendrajai medicinai.

„Net nesitikėjau, kad Plungės ligoninė tokia pažengusi ir inovatyvi“
Plungiškė Emilija Jonauskaitė, kuri šiuo metu yra Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto šeštakursė, šį rudenį praleido Plungės ligoninėje – mergina čia atliko internatūros praktiką.

„Labai norėjau į Plungės ligoninę, tad sužinojusi, kad čia galima atlikti internatūros praktiką, atvykau į savo gimtąjį miestą. Vieną mėnesį dirbau Chirurgijos ir traumatologijos skyriuje, kitą – naujajame Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje. Tiesą pasakius, buvau maloniai nustebinta – net nesitikėjau, kad Plungės ligoninė tokia pažengusi ir inovatyvi, sakyčiau, net pranokstanti ne vieną didmiesčio ligoninę“, – gerais įspūdžiais dalijosi būsimoji gydytoja.

Emilija džiaugėsi, kad į Plungės ligoninę pritraukta daug jaunų gydytojų, iš kurių daug ko galima išmokti. O ir jie patys – noriai bendraujantys, linkę mokyti, dalintis savo žiniomis ir patirtimi. „Manau, tokioje ligoninėje kaip Plungės internui kur kas didesnės galimybės prisiliesti prie paciento ir įgyti praktikos nei didelėje klinikoje. Ten praktikantų daug, o Plungėje buvau viena. Be to, visi – ir gydytojai, ir slaugytojos – labai maloniai bendraujantys ir geranoriškai nusiteikę“, – pasakojo mergina.

Paklausta, kokie keliai ją nuvedė į mediciną, Emilija atsakė panašiai kaip ir Liveta – nuo mažens gerai mokėsi ir galvojo, kuo norėtų tapti. Iš pradžių svajojo apie dizainerės darbą, vėliau norėjo tapti architekte, o jau nuo penktos klasės žinojo, kad stos į mediciną. „Baigiant Plungės „Saulės“ gimnaziją, buvo baimių, kad neįstosiu, bet viskas pavyko puikiai. Įstojau, jau šeštus metus studijuoju ir nė karto nesuabejojau savo pasirinkimu. Daug kas sako, kad medicinos studijos – sekinančiai sunkios, tačiau aš su tuo nesutinku: jei moki mokytis, moki planuoti laiką, viską įmanoma suspėti – ir studijuoti, ir gyvenimą gyventi, ir normaliai išsimiegoti“, – įsitikinusi Emilija.

Plungiškė pripažįsta, kad pradžia nebuvo lengva. Kovido pandemija, nuotolinis mokymas padarė savo – norint pasiekti gerų rezultatų, teko daug darbo įdėti. Tačiau dabar studijos nebėra tokios sudėtingos, vis dažniau aplanko mintys apie būsimą darbą, pacientus, pagalbą jiems.

Pasidomėjus Emilijos ateities planais, ji atsakė, jog baigusi šeštą kursą, ji stos į rezidentūrą. O tai, kaip pajuokavo mergina, – lyg loterija, nes niekas nežino, kur pavyks įstoti. Labiausiai norėtų į neurologiją arba anesteziją. Ten – dar penkeri metai mokslų, o paskui jau darbas. Kur? „Mano planas – grįžti į Plungę. Labai tos dienos laukiu. Didmiesčiai man ne prie širdies, o Plungė – gimtinė, gamta, ramybė. Be to, tikiuosi, jog ir ligoninėje būsiu laukiama“, – atsakė pašnekovė.

Savanorystė ligoninėje – su daugybe įspūdžių
Plungės „Saulės“ gimnazijos dvyliktoko Ernesto Lukšo svajonėse – taip pat medicina, o jei dar tiksliau, – chirurgija. Na, o galutinai apsispręsti padėjo šios vasaros savanorystė Plungės ligoninėje.

Kaip sakė Ernestas, jis nuo vaikystės žinojo, kad sieks mokslo. Galvojo apie inžinerijos, medicinos, o kurį laiką – ir apie muzikos meno studijas, bet galiausiai laimėjo medicina. „Mokausi pakankamai gerai, mėgstamiausias dalykas – biologija. Gal tai iš dalies ir nulėmė mano pasirinkimą. Be to, ir artimoje aplinkoje medikų yra: pusseserė – gydytoja, sesuo slaugą studijavo, draugo mama – Plungės ligoninės Chirurgijos ir traumatologijos skyriaus slaugos administratorė. Visų jų paragintas ir atėjau savanoriauti į ligoninę. Ir man tai labai patiko“, – pasakojo vaikinas.

Savanoriaudamas Chirurgijos ir traumatologijos skyriuje, Ernestas sakė stebėjęs ir gydytojo Giedriaus Ramanausko, ir kitų medikų darbą. Ir tai jam paliko gilų įspūdį. „Žinot, visai ne taip įsivaizdavau gydytojus, darbą operacinėje. Maniau, kad jie – perdėtai rimti, susikaustę ar net susireikšminę. Bet iš tikrųjų viskas ne taip – visi labai žmogiški, bendraujantys, mėgstantys pajuokauti, o kartu – ir aukščiausio lygio profesionalai. Jie vos išgirdę simptomus nustato diagnozę, vos įėję operacinę jau turi planą, ką ir kaip operuos“, – įspūdžiais dalijosi Ernestas.

Ir pačią ligoninę abiturientas sakė įsivaizdavęs kitokią: „Na, maniau, ligoninė kaip ligoninė. Su pagyvenusiais gydytojais, ribotomis paslaugomis, todėl daug kas išvyksta į Klaipėdą. Tačiau padirbėjęs nuomonę visiškai pakeičiau – mūsų ligoninėje nieko netrūksta. Nei gydytojų, nei paslaugų, nei įrangos, nei pacientų. Net iš didmiesčių žmonės atvyksta, nes žino, kad gaus aukščiausio lygio paslaugas.“

Paklaustas, ar jo norą tapti gydytoju palaiko artimieji, Ernestas juokaudamas atsakė: „Jie ne tik palaiko, bet ir didžiuojasi tuo. Ir dar vis primena man, kad, kai bus seni ir pasiligoję, visus juos turėsiu išgydyti.“

Livetai, Emilijai ir Ernestui tarime ačiū už pasidalijimą mintimis ir įspūdžiais bei linkime sėkmės žengiant pasirinktu keliu.