Jurgitos Naglienės nuotr.

Pasitinkant Sausio 13-ąją, Žemaičių dailės muziejus pakvietė prisiminti įvykius, sukrėtusius Lietuvą prieš 35-erius metus. Šeštadienio popietę muziejuje surengta dokumentinio filmo „Spec. žvėrynas“ peržiūra ir susitikimas su šio filmo herojum plungiškiu majoru Pranu Kastecku bei režisierium Andrium Lekavičiu.

Franco žvėrynas
Kaip renginio pradžioje sakė dokumentinių filmų autorius, pelnęs ne vieną apdovanojimą, A. Lekavičius, jam didelė garbė kartu su P. Kastecku – Lietuvos kariuomenės ir specialiojo būrio kūrėju – pristatyti filmą Plungėje, majoro gimtajame mieste.

Pats filmas – tai improvizuota Lietuvos kariuomenės kūrimo istorija, pasakojanti apie 1991-aisiais, po kruvinųjų sausio įvykių, suburtą specialųjį būrį, apie kurį ilgą laiką žinota labai mažai.

Jurgitos Naglienės nuotr.

Mūsų šaliai paskelbus nepriklausomybę, o Rusijai vis bandant susigrąžinti turėtą įtaką ir galią, atsirado poreikis Lietuvai organizuoti efektyvesnę gynybą, turėti greitą ir mobilią desantinę grupuotę, kuri galėtų per trumpą laiką atvykti į įvykio vietą ir būtų pasirengusi bet kokio pobūdžio karinei operacijai.

Suburti tokį būrį patikėta Mokomojo junginio antros kuopos vadui plungiškiui P. Kasteckui. Iš dviejų kuopų buvo atrinkta apie 14-a 17–19-os metų jaunuolių. Nė vienas nebuvo tarnavęs sovietų kariuomenėje, tačiau visi – sportuojantys ir degančiomis akimis.

Prasidėjus mokymams liko 13. „Patekti pas Francą (taip vadintas būrio vadas P. Kasteckas – aut.) buvo sunku, o iškristi – lengva. Užtekdavo ką nors susilaužyti. Todėl nesunkiai susižeidę tą slėpdavom“, – filme prisiminimais dalinasi būrio nariai.

Kiekvienas jų turėjo savo slapyvardį: Arklys, Krokodilas, Šaltukas, Banginis… Jaunuoliai imti vadinti Franco pacukais, o vėliau, kai jau įgavo šiokį tokį statusą, tapo žvėrimis, o pats būrys gavo Franco žvėryno vardą. Pats P. Kasteckas dar vadintas kaulų laužytoju, mat, kaip paaiškėjo iš filmo, ruošiant karius kaulų lūžiai ir kitokios traumos buvo tapę kasdienybe.

Pasirengimas
Jaunuolių rengimas vyko Pociūnų aerodrome, kurio vienoje pusėje buvo įsikūręs sovietų desanto padalinys, o kitoje – pirmas lietuviškas specialiosios paskirties būrys.

Mokymai truko apie pusę metų, per tą laikotarpį kariai kiekvienas padarė apie 100 šuolių parašiutu, mokėsi nusileisti į mišką, į vandenį, į miesto teritoriją, ant važiuojančio automobilio, iš labai aukštai ar labai žemai. Dienos bėgdavo stiprinant kovinę galią ir ištvermę, tobulinant savigynos įgūdžius ir atliekant įvairius kaskadinius triukus.
Būrys ruoštas teikti paramą pasienio postams, svarbiausiems valstybiniams objektams ir asmenimis, užtikrinti jų apsaugą, užgrobti reikiamus objektus, išlaisvinti įkaitus.

Franco žvėrynas naudotas kaip greito reagavimo padalinys ten, kur reikėdavo veikti greitai ir radikaliai. Užduočių būta pačių įvairiausių: perimti OMON bazes, KGB centrinę būstinę, sovietų karinius objektus, budėti pasienyje, gavus signalų apie rusų planuojamas provokacijas ar išpuolius.

„Mes vykdėm įstatymiškai neįteisintas funkcijas. Tas būrys jokiuose dokumentuose nebuvo įformintas. Oficialiai mūsų nebuvo, tačiau greitai supratome, kad esame jėga“, – filme kalba tų metų įvykius prisiminę būrio nariai.

Jurgitos Naglienės nuotr.

Šuolis į nebūtį
Vyrai pasakojo, kad tais 1991-aisiais būrio vadas P. Kasteckas jiems darė labai tvirto, antgamtiškų galių turinčio žmogaus įspūdį. Juk ne veltui jis net penkis kartus buvo tapęs Sovietų Sąjungos kovinės savigynos čempionu (plungiškiams gerai žinomas P. Kastecko brolis Antanas Kasteckas savo gyvenimą irgi paskyrė šiai sporto sričiai, jis yra ilgametis dziudo treneris, išugdęs ne vieną Lietuvos čempioną).

O iš jų, jaunų kareivukų, reikalauta stipraus fizinio pasirengimo ir absoliutaus paklusnumo vadui, noro ir ryžto vykdyti bet kokį jo įsakymą.

Kaip po filmo peržiūros Žemaičių dailės muziejuje sakė P. Kasteckas, renkant būrį jam reikėjo ne karatistų ar praėjusių kovinės savigynos mokymus. „Man reikėjo tik vieno: kad jie galėtų vykdyti užduotis, kurias aš gaunu iš aukštesnio vado“, – sakė plungiškis.

Likimo ironija – būrys vieno nario neteko ne vykdydamas karinę užduotį, bet situacijai jau stabilizavusis, per kariuomenės ir visuomenės šventę Vingio parke 1992-aisiais, kai parodomojo šuolio metu vienam iš būrio narių neišsiskleidė parašiutas. Tai buvo 117-as ir paskutinis devyniolikmečio Edgaro Kopciko šuolis parašiutu…

Filme pasakojama, kad nuo tada kiekvieną balandžio 28-ąją būrys susitinka prie Edgaro kapo. „Uždegam žvakutę, pakalbam. Niekada neverkiam. Atsivežam vaikus, pasakojam linksmas istorijas, kokios buvo, savo nuotykius. Kiekvienais metais aplankom Edgaro mamą ir visada sakom tą patį: – Mama, tu praradai vieną sūnų, bet gavai 14 kitų“, – filme skamba šie būrio narių žodžiai.

Jurgitos Naglienės nuotr.

„Kai kurių operacijų ir dabar negalime atskleisti“
Filmas visuomenei pristatytas 2019-aisiais. Paklaustas, kaip gimė mintis įamžinti specialųjį būrį, filmo režisierius A. Lekavičius prisiminė, kad sykį į jo rankas papuolė žurnalas „Karys“, kuriame buvo aprašyta specialiojo būrio istorija. Berods 2017-aisiais, įkvėptas šio straipsnio, režisierius susisiekė su būrio vadu P. Kastecku ir paprašė leidimo kurti filmą apie 1991–1992-ųjų įvykius.

P. Kasteckas prisipažino, kad jo ši mintis nesužavėjo. „Man atrodė, kad nėra ką rodyti, juk karo nebuvo. Kai kurių operacijų ir dabar negalime atskleisti. Tai ką čia parodysi ar papasakosi?!“ – retoriškai klausė jis.

Vis dėlto kitiems būrio nariams šis sumanymas patiko, pritariantį žodį galiausiai davė ir P. Kasteckas, tad filmas po poros metų išvydo dienos šviesą.

Kaip pasakojo režisierius A. Lekavičius, jam teko spręsti dilemą, kaip išsiversti su turima itin kuklia vaizdine medžiaga?

Ir čia buvo rasta originali išeitis. Trūkstamą vaizdinę medžiagą pakeitė animacinė grafika, atspindinti tų laikų kompiuterinių žaidimų stilistiką ir pačią būrio esmę. Juolab kad būriui patikėtos kai kurios karinės užduotys išties primena kompiuterinius žaidimus, kur keliems ypatingų galių turintiems veikėjams tenka įveikti armijas blogiukų.

Renginį apibendrinusio muziejaus direktoriaus Roberto Šimkaus teigimu, šį filmą reikėtų rodyti mokyklose, kad įkvėptų dabartinį jaunimą. „Augdami visi žiūrėjom kovinius filmus apie superherojus, o dabar įsitikinome, kad tikrieji herojai yra realūs žmonės, jie gyvena ir vaikšto tarp mūsų“, – sakė R. Šimkus, spausdamas ranką P. Kasteckui ir įteikdamas puokštę rožių jo mamai, užauginusiai šį herojų.

Jurgitos Naglienės nuotr.