Freepik nuotr.Prieš rinkimus matome tą patį spektaklį: kas pažadės greičiau indeksuoti periodines išmokas, labiau padidinti pensijas. Tai natūralu – mūsų šalyje yra apie 630 tūkstančių senjorų. Tai gerbiama ir aktyvi visuomenės dalis, kurios patirtis yra mūsų valstybės pamatas. Tačiau politikų bandymas šį rūpestį paversti vieninteliu rinkiminiu arkliu, pamirštant vaikus, yra pavojingas.
Kai vaikų mažėja, o jų tėvai tampa vis mažesne rinkėjų dalimi, kyla pagunda švietimą nustumti į antrą planą. Šiandien turime apie 490 tūkstančių vaikų iki 17 metų amžiaus. Jie – ne rinkėjai, negali ateiti prie balsadėžių ir pareikalauti modernių laboratorijų mokyklose ar motyvuotų mokytojų. Todėl „rinkimų prekeiviui“ jie tampa nematomi.
Valstybės ateitimi besirūpinantis politikas turi matyti visumą. Privalome suprasti: investicija į vaiką nėra konkurentė pensijai. Priešingai – tai vienintelis būdas tą pensiją užtikrinti.
785 tūkstančiai mūsų bendrapiliečių neturėjo ir neturi vaikų. Tačiau jie taip pat yra tiesiogiai priklausomi nuo to, kokią mokyklą baigs kaimynų vaikas. Būtent tas vaikas po 20 metų bus tas senjorų gydytojas, tas inžinierius, kuris kurs darbo vietas, ir tas mokesčių mokėtojas, kuris išlaikys pensijų sistemą. Be stipraus švietimo šiandien, rytoj liksime pigios darbo jėgos šalimi, o orios senatvės pažadai taps tuščiais žodžiais.
Mažėjančiai tautai svarbu, kad kiekvienas vaikas gautų geriausią išsilavinimą. Kiekviena dėl lėšų stygiaus neatskleista vaiko galimybė yra tiesioginis smūgis būsimam pensininkui. Be kokybiško švietimo rizikuojame likti tuščiuose miestuose.
Todėl kviečiu visus prieš kiekvienus rinkimus klausti politikų: ką darysite, kad šiandienos vaikas norėtų ir galėtų kurti gyvenimą Lietuvoje? Rūpestis žmonėmis prasideda nuo rūpesčio mūsų vaikais. Tik tai padarys mūsų visų senatvę iš tiesų saugią, sočią ir prasmingą.






Parašykite komentarą