Freepik nuotr.

Prieš rin­ki­mus ma­to­me tą pa­tį spek­tak­lį: kas pa­ža­dės grei­čiau in­dek­suo­ti pe­rio­di­nes iš­mo­kas, la­biau pa­di­din­ti pen­si­jas. Tai na­tū­ra­lu – mū­sų ša­ly­je yra apie 630 tūks­tan­čių sen­jo­rų. Tai ger­bia­ma ir ak­ty­vi vi­suo­me­nės da­lis, ku­rios pa­tir­tis yra mū­sų vals­ty­bės pa­ma­tas. Ta­čiau po­li­ti­kų ban­dy­mas šį rū­pes­tį pa­vers­ti vie­nin­te­liu rin­ki­mi­niu ark­liu, pa­mirš­tant vai­kus, yra pa­vo­jin­gas.

Kai vai­kų ma­žė­ja, o jų tė­vai tam­pa vis ma­žes­ne rin­kė­jų da­li­mi, ky­la pa­gun­da švie­ti­mą nu­stum­ti į ant­rą pla­ną. Šian­dien tu­ri­me apie 490 tūks­tan­čių vai­kų iki 17 me­tų am­žiaus. Jie – ne rin­kė­jai, ne­ga­li atei­ti prie bal­sa­dė­žių ir pa­rei­ka­lau­ti mo­der­nių la­bo­ra­to­ri­jų mo­kyk­lo­se ar mo­ty­vuo­tų mo­ky­to­jų. To­dėl „rin­ki­mų pre­kei­viui“ jie tam­pa ne­ma­to­mi.

Vals­ty­bės atei­ti­mi be­si­rū­pi­nan­tis po­li­ti­kas tu­ri ma­ty­ti vi­su­mą. Pri­va­lo­me su­pras­ti: in­ves­ti­ci­ja į vai­ką nė­ra kon­ku­ren­tė pen­si­jai. Prie­šin­gai – tai vie­nin­te­lis bū­das tą pen­si­ją už­tik­rin­ti.

785 tūks­tan­čiai mū­sų bend­ra­pi­lie­čių ne­tu­rė­jo ir ne­tu­ri vai­kų. Ta­čiau jie taip pat yra tie­sio­giai pri­klau­so­mi nuo to, ko­kią mo­kyk­lą baigs kai­my­nų vai­kas. Bū­tent tas vai­kas po 20 me­tų bus tas sen­jo­rų gy­dy­to­jas, tas in­ži­nie­rius, ku­ris kurs dar­bo vie­tas, ir tas mo­kes­čių mo­kė­to­jas, ku­ris iš­lai­kys pen­si­jų sis­te­mą. Be stip­raus švie­ti­mo šian­dien, ry­toj lik­si­me pi­gios dar­bo jė­gos ša­li­mi, o orios se­nat­vės pa­ža­dai taps tuš­čiais žo­džiais.

Ma­žė­jan­čiai tau­tai svar­bu, kad kiek­vie­nas vai­kas gau­tų ge­riau­sią iš­si­la­vi­ni­mą. Kiek­vie­na dėl lė­šų sty­giaus neatsk­leis­ta vai­ko ga­li­my­bė yra tie­sio­gi­nis smū­gis bū­si­mam pen­si­nin­kui. Be ko­ky­biš­ko švie­ti­mo ri­zi­kuo­ja­me lik­ti tuš­čiuo­se mies­tuo­se.

To­dėl kvie­čiu vi­sus prieš kiek­vie­nus rin­ki­mus klaus­ti po­li­ti­kų: ką da­ry­si­te, kad šian­die­nos vai­kas no­rė­tų ir ga­lė­tų kur­ti gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je? Rū­pes­tis žmo­nė­mis pra­si­de­da nuo rū­pes­čio mū­sų vai­kais. Tik tai pa­da­rys mū­sų vi­sų se­nat­vę iš tie­sų sau­gią, so­čią ir pra­smin­gą.