Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus nuotr.
Iškilusis žemaičių ir lietuvių ganytojas, kaip žinia, gimė 1801 metų vasario 28 dieną Salantų parapijoje, Nasrėnuose – beviltiškos carinės priespaudos ir tamsybių šimtmečio Lietuvoje pradžioje. Kiek daug reikėjo išminties, nepalaužiamo tikėjimo ir vilties, per ano meto tamsybių akivarus tiesiant kelius tautos egzistencinio išlikimo ir prisikėlimo linkme. Juk net Lietuvos vardas buvo ištrintas – jo vietoje buvo prikalta iškaba „Severo zapadnyj kraj“.
Pristatydamas ekspoziciją priminiau, kokie glaudūs ryšiai šiuose darbuose Motiejų Valančių jungė su Rietavą valdžiusiu šviesiuoju kunigaikščiu Irenėjum Oginskiu. Neatsitiktinai 1853 metų birželio 8 dieną atvykęs iš Varnių į Rietavą jo Ekscelencija krikštijo kunigaikščio Irenėjaus sūnų, būsimąjį kultūros, mokslo ir technikos naujovių proveržio Rietave mecenatą kunigaikštį Bogdaną Oginskį.
Neatsitiktinai vaizduotės ribas pranokstančių iškilmių išvakarėse buvo pašventintas ir dabartinis Rietavo bažnyčios kertinis akmuo – prasidėjo vienos iš gražiausių visoje Žemaitijoje šventovių statyba. O kiek pastangų buvo įdėta siekiant iš carinės valdžios gauti leidimą Varniuose arba Rietave įsteigti spaustuvę, pradėti lietuviškų laikraščių leidybą. Kiek daug nuveikta organizuojant kryptingą blaivybės sąjūdžio veiklą, kuri tikrąja to žodžio prasme išgelbėjo Lietuvą nuo carinės valdžios proteguoto girtybės tvano, tuo pačiu – ir nuo moralinio bei dvasinio tautos išsigimimo.
Tikimės, kad M. Valančiaus portretinio paveikslo (dailininkas Juozas Vosylius) pagrindu suformuota kukli Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus ekspozicija rietaviškiams ir jų svečiams iki Šv. Velykų primins ne tik šios iškilios asmenybės 225-ąsias gimimo metines, bet ir paskatins atidesniu žvilgsniu pažvelgti į Telšių vyskupystės įsteigimo 100-ųjų metinių sukaktį, kuri įvairiais renginiais Žemaitijoje bus minima šiais metais.






Parašykite komentarą