Jur­gi­tos VIL­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Gim­ti­nę iš­kei­tė į Šiau­lius

J. Vil­kie­nė gi­mė ir užau­go Plun­gė­je, mies­te, ku­ris jai iki šiol aso­ci­juo­ja­si su vai­kys­tės sau­gu­mu ir la­bai bran­gio­mis aki­mir­ko­mis. Ma­ma Ma­ry­tė – la­bai kū­ry­bin­ga ir kruopš­ti mo­te­ris, siu­va gra­žius dra­bu­žius, į ku­riuos su­de­da ne tik sa­vo meist­riš­ku­mą, bet ir šir­dį. Jur­gi­ta nuo ma­žens ste­bė­da­vo jos at­si­da­vi­mą dar­bui, kant­ry­bę ir ge­bė­ji­mą iš pa­pras­to au­di­nio su­kur­ti kaž­ką ypa­tin­go.

Tė­tis Pet­ras dir­ba lentp­jū­vė­je, kur ga­mi­na­mi me­di­niai pa­dėk­lai. Iš jo pa­šne­ko­vė sa­kė iš­mo­ku­si darbš­tu­mo ir pa­pras­tu­mo. Šiuo me­tu abu tė­vai jau yra sen­jo­rai, ta­čiau ir to­liau dar­buo­ja­si sa­vo ma­lo­nu­mui – tai žmo­nės, ku­riems be dar­bo bū­tų tie­siog neį­do­mu.

Jur­gi­ta šei­mo­je au­go ne vie­na – tu­ri du bro­lius Ma­rių ir Bro­nių. Nors vai­kys­tė­je na­muo­se ne­trū­ko nei juo­ko, nei iš­dai­gų, ta­čiau jos pa­čios ke­lias bu­vo kiek ki­toks. Nuo pat ma­žens dėl silp­nos svei­ka­tos ji ne­ga­lė­da­vo ak­ty­viai da­ly­vau­ti šo­kiuo­se ar spor­to bū­re­liuo­se, be­veik vi­sa­da bū­da­vo at­leis­ta nuo kū­no kul­tū­ros pa­mo­kų.

Ta­čiau tai ne­sus­tab­dė ieš­ko­ti sa­vo vie­tos po sau­le. Jur­gi­ta už­si­ra­šė į ku­li­na­ri­nį bū­re­lį ir ne­tru­kus su­pra­to, kad mais­to ga­my­ba ir­gi ga­li bū­ti tam tik­ra kū­ry­bos for­ma ir bū­du iš­reikš­ti sa­ve. Ma­žei­kiuo­se šiuo me­tu gy­ve­nan­ti plun­giš­kė ti­ki­no, kad gal­būt jau vai­kys­tė­je ji mo­kė­si pri­si­tai­ky­ti ir at­ras­ti ga­li­my­bes ten, kur iš pir­mo žvilgs­nio jų at­ro­dė ma­žiau.

„Bū­da­ma vos pen­kio­li­kos ir bai­gu­si de­vy­nias kla­ses iš­vy­kau iš gim­to­sios Plun­gės mo­ky­tis į Šiau­lius. Pa­si­rink­to­je pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je gi­jau kir­pė­jos-vi­sa­žis­tės spe­cia­ly­bę. Gro­žio sri­tis ma­ne trau­kė nuo vai­kys­tės, pa­tik­da­vo šu­kuo­ti plau­kus ir da­ry­ti ma­kia­žą.“

Jur­gi­tos VIL­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Nuo kon­sul­tan­tės – iki di­rek­to­rės

Gy­ven­ti į gim­tą­ją Plun­gę Jur­gi­ta dau­giau ne­beg­rį­žo. Bai­gu­si moks­lus, per­si­kė­lė gy­ven­ti pas sa­vo vy­rą Re­mi­gi­jų į Ma­žei­kius. Taip pra­si­dė­jo nau­jas jos gy­ve­ni­mo eta­pas.

Prieš de­šimt me­tų J. Vil­kie­nė pra­dė­jo bend­ra­dar­biau­ti su kos­me­ti­kos kom­pa­ni­ja „Ma­ry Kay“. Mo­te­rį su­ža­vė­jo šios kom­pa­ni­jos pro­duk­tų veiks­min­gu­mas, tad nu­spren­dė ži­nia apie tai da­lin­tis ir su ki­to­mis. O ta­da ne­ju­čia pra­dė­jo kil­ti kar­je­ros laip­tais: be­si­da­lin­da­ma ži­nio­mis apie dar­bo ga­li­my­bes šio­je kom­pa­ni­jo­je, po tru­pu­tį au­gi­no sa­vo ko­man­dą, kol iš gro­žio kon­sul­tan­tės ga­liau­siai pe­rė­jo į di­rek­to­rės pa­rei­gas.

Vis dėl­to di­džiau­sias pa­sie­ki­mas bu­vo tai, kad iki tol ne­drą­si ir ne­pa­si­ti­kin­ti sa­vi­mi mo­te­ris ta­po stip­res­nė, tvir­tes­nė ir la­biau pa­si­ti­kin­ti sa­vi­mi. Iš­mo­ko sva­jo­ti, kel­ti sau tiks­lus ir jų kryp­tin­gai siek­ti.

„Šiuo me­tu di­džio­ji da­lis ma­no dar­bo vyks­ta so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, ten ku­riu vaiz­do įra­šus apie odos prie­žiū­rą ir ma­kia­žą. Taip pat bend­rau­ju te­le­fo­nu, kon­sul­tuo­ju mo­te­ris gro­žio klau­si­mais. Esu lai­min­ga, kad ga­liu dirb­ti ta­da, kai no­riu, ir tiek, kiek lei­džia svei­ka­ta. Ši veik­la man tar­si ho­bis, my­li­ma už­siė­mi­mo for­ma, pa­de­dan­ti nu­kreip­ti min­tis nuo ne­ga­la­vi­mų ir kas­die­ny­bė­je at­ras­ti kū­ry­bi­nį džiaugs­mą“, – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vė.

Nuė­jo il­gą ke­lią iki diag­no­zės

Įvai­rūs svei­ka­tos iš­šū­kiai J. Vil­kie­nę ly­dė­jo nuo vai­kys­tės. Jau nuo dvy­li­kos me­tų ją daž­nai skau­dė­da­vo gal­vą, grei­tai pa­varg­da­vo ir jaut­riai rea­guo­da­vo į triukš­mą. Daug kar­tų te­ko lan­ky­tis sa­na­to­ri­jo­se ir li­go­ni­nė­se, nes nuo­lat maus­da­vo są­na­rius. Bu­vo at­lie­ka­mi įvai­rūs ty­ri­mai, ta­čiau il­gą lai­ką tai ne­da­vė jo­kių ap­čiuo­pia­mų re­zul­ta­tų.

Prieš maž­daug pen­kio­li­ka me­tų plun­giš­kė ap­si­lan­kė pas neu­ro­lo­gą. Šis at­me­tė mig­re­nos diag­no­zę ir pa­si­da­li­no spė­ji­mu, kad gal­vos skaus­mai ky­la dėl įtam­pos. Kol mo­te­ris au­gi­no vai­kus, nuo­var­gį nu­ra­šy­da­vo rū­pes­čiams ir na­mų ruo­šos dar­bams. Ir tik da­bar, kai jau ži­no sa­vo diag­no­zę, ne­be­sis­te­bi, ko­dėl nuo­var­gis bū­da­vo toks di­de­lis ir stai­gus.

Maž­daug prieš ket­ve­rius me­tus svei­ka­ta dar la­biau su­pras­tė­jo, pra­dė­jo tirp­ti kai­rio­ji kū­no pu­sė, sil­po ran­ka, at­si­ra­do dre­bu­lys, iš ran­kų pra­dė­jo kris­ti daik­tai, ėmė pin­tis ko­jos. At­si­ra­do „vaikš­čio­jan­tys“ vi­so kū­no skaus­mai – tai vie­nur, tai ki­tur. Svai­go gal­va, skau­dė­da­vo net akis, o gal­vos skaus­mai už­si­tęs­da­vo kar­tais ir dau­gy­bę die­nų.

Sup­ra­tu­si, kad kaž­kas tik­rai ne­ge­rai, J. Vil­kie­nė at­si­dū­rė Vil­niaus li­go­ni­nė­je. Ten pra­lei­do tris sa­vai­tes. Po iš­sa­mių ty­ri­mų bu­vo nu­kreip­ta pas iš­sė­ti­nės skle­ro­zės spe­cia­lis­tą, ku­ris pa­tvir­ti­no diag­no­zę.

Šiuo me­tu J. Vil­kie­nės sme­ge­ny­se yra dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt skle­ro­zės ži­di­nių. Per tą lai­ką mo­te­ris pa­ty­rė ne­ma­žai at­kry­čių, to­dėl ten­ka daug lai­ko pra­leis­ti li­go­ni­nė­se. Gy­dy­mas trum­pam pa­ge­ri­na būk­lę, ta­čiau po ku­rio lai­ko li­ga vėl pri­me­na apie sa­ve.

Su­si­tai­kė su sa­vo li­ki­mu

„Prieš dve­jus me­tus te­ko sės­ti į neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­lį. Šiuo me­tu kam­ba­rio erd­vė­se ga­liu vaikš­čio­ti pri­si­lai­ky­da­ma daik­tų, ta­čiau ma­no sa­vi­jau­ta la­bai kei­čia­si – kar­tais paei­ti pa­vyks­ta leng­viau, kar­tais mė­to į šo­nus, ne­bek­lau­so ko­ja. Lau­ke ar di­des­nė­je erd­vė­je ga­liu nuei­ti tik trum­pus at­stu­mus su ra­men­tu ir įsi­ki­bu­si vy­rui į ran­ką, o to­li­mes­nėms ke­lio­nėms sė­du į ve­ži­mė­lį“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kė.

Iš­sė­ti­nė skle­ro­zė – li­ga, apie ku­rią J. Vil­kie­nei sun­ku kal­bė­ti, nes jo­kie žo­džiai iki ga­lo ne­per­tei­kia to, ką jai ten­ka kas­dien iš­gy­ven­ti. Vi­sų pir­ma, rei­kė­jo su­si­tai­ky­ti su nuo­la­ti­ne ne­ži­no­my­be, kai kas ry­tą nu­bu­dęs ne­ži­nai, su kuo šian­dien teks su­si­dur­ti – su ko­kiu skaus­mu ar nuo­var­giu, ku­rie nie­ka­da iki ga­lo taip ir ne­praei­na. Mo­ters žo­džiais, jaus­mas toks, tar­si ant gal­vos bū­tų už­krau­ta svar­me­nų ir at­lik­ti bet ko­kį veiks­mą yra ge­ro­kai sun­kiau. La­bai daž­nai jė­gų ry­te už­ten­ka tik nu­si­praus­ti.

„Gy­ve­nu nuo­la­ti­nė­je ko­vo­je. Kar­tais man pa­vyks­ta per „ne­ga­liu“ pa­da­ry­ti dau­giau. O kar­tais bū­na die­nų, kai lie­ka tik lo­va. Kai kū­nas at­si­sa­ko bend­ra­dar­biau­ti, aš ži­nau – tai ne ma­no silp­nu­mas, tai li­ga.“

Mo­te­ris re­gu­lia­riai vyks­ta į rea­bi­li­ta­ci­ją, ku­ri pa­de­da stip­rin­ti ir pa­lai­ky­ti rau­me­nis, tuo pa­čiu iš­lai­ky­ti kuo di­des­nį sa­va­ran­kiš­ku­mą. Nors li­ga nie­kur ne­dings­ta, rea­bi­li­ta­ci­ja su­tei­kia dau­giau sta­bi­lu­mo ar­ba bent jau pa­de­da pa­lai­ky­ti esa­mą būk­lę.

Di­džiau­sias pa­lai­ky­mas ir mo­ty­va­ci­ja – iš šei­mos

J. Vil­kie­nės vy­ras Re­mi­gi­jus dir­ba ug­nia­ge­siu gel­bė­to­ju. Su­tuok­ti­niai kar­tu jau 23-ejus me­tus. Tu­ri du nuo­sta­bius vai­kus: de­vy­nio­li­kos me­tų duk­rą, ku­ri šiuo me­tu stu­di­juo­ja Vil­niaus uni­ver­si­te­te, ir še­šio­li­kos me­tų sū­nų. Na­muo­se daug pa­de­da ir sū­nus, ir vy­ras, to­dėl šei­ma yra pa­grin­di­nis pa­šne­ko­vės rams­tis, su­tei­kian­tis jė­gų, stip­ry­bės ir mo­ty­va­ci­jos kiek­vie­nai die­nai.

Mo­te­rį įkve­pia ir žmo­nių pa­lai­ky­mas so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, gau­na­mos gra­žios ži­nu­tės, pa­dė­kos bei pa­drą­si­ni­mai, ku­rie pri­me­na, kad veik­la, ku­ria už­sii­ma, yra svar­bi ir ki­tiems.

„Bū­na die­nų, kai kū­nas ne­klau­so ir ten­ka pa­gu­lė­ti lo­vo­je. Ta­da lei­džiu sau pail­sė­ti, klau­sau­si au­diok­ny­gų, me­di­ta­ci­jų ar mu­zi­kos, taip įsi­kve­piu ir se­miuo­si jė­gų. Ži­nau, kad to­kia die­na praeis, ir ti­kiu, jog ki­tas ry­tas bus ge­res­nis“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Jur­gi­tos VIL­KIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Stip­ry­bės J. Vil­kie­nė se­mia­si ir per sa­vo su­si­kur­tus ri­tua­lus: mankš­tą, kū­no prie­žiū­rą bei ma­kia­žą. Šie ma­ži ri­tua­lai pa­de­da ge­rin­ti sa­vi­jau­tą, jaus­tis stip­res­nei ir la­biau pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi. Taip pat mėgs­ta da­ly­vau­ti mo­ky­muo­se ar kur­ti vaiz­do įra­šus, kas taip pat pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti, pa­si­krau­ti vi­di­nių jė­gų.

J. Vil­kie­nės gro­žio ir vi­di­nės har­mo­ni­jos pa­slap­tis – ge­bė­ji­mas ras­ti stip­ry­bę kas­die­ny­bė­je, bran­gin­ti pa­lai­ky­mą ir ne­nus­to­ti ju­dė­ti į prie­kį, net kai gy­ve­ni­mas ke­lia iš­šū­kius. O blo­gas min­tis tie­siog „per­jung­ti“ kaip ne­pa­ti­ku­sią ra­di­jo sto­tį.