Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Au­di­mo klu­bo įkū­ri­mas Plun­gė­je

Idė­ją su­bur­ti au­dė­jus ir at­gai­vin­ti šį pri­mirš­tą ama­tą dar 2007 me­tais iš­kė­lė ak­ty­vi tau­to­dai­li­nin­kė Za­fi­ra Lei­lio­nie­nė, tuo me­tu dir­bu­si Plun­gės kul­tū­ros cent­ro vy­riau­sia­ja spe­cia­lis­te tau­to­dai­lei. Po me­tų Z. Lei­lio­nie­nės ini­cia­ty­va kar­tu su au­di­mo mo­ky­to­jais iš Šve­di­jos bu­vo suor­ga­ni­zuo­tas di­de­lės apim­ties, net 168 va­lan­dų truk­mės teo­ri­nis ir pra­kti­nis au­di­mo se­mi­na­ras.

Se­mi­na­ro me­tu su ver­tė­jo pa­gal­ba da­ly­viai stro­piai mo­kė­si, kaip už­si­mes­ti stak­les, kaip iš me­džia­gi­nių juos­te­lių aus­ti ku­ci­nius ta­kus, o vė­liau – ir lo­va­tie­ses, net tau­ti­nius kos­tiu­mus. O 2009 me­tais Plun­gės kul­tū­ros cent­ro pa­tal­po­se su­si­bū­rė jau nuo­la­ti­nis au­di­mo klu­bas.

Z. Lei­lio­nie­nė ak­ty­viai rū­pi­no­si, kad au­di­mo tra­di­ci­ja Plun­gė­je ne­nut­rūk­tų. Pir­mo­sios stak­lės į klu­bą at­ke­lia­vo iš lab­da­rin­ga veik­la už­sii­man­čių Boks­hol­mo or­ga­ni­za­ci­jos „Drau­gas drau­gui“ bi­čiu­lių šve­dų.

Klu­bo tiks­las nuo pat įsi­kū­ri­mo pra­džios yra po­pu­lia­rin­ti au­di­mo ama­tą, to­liau to­bu­lin­ti mi­nė­to se­mi­na­ro da­ly­vių įgū­džius ir vyk­dy­ti edu­ka­ci­nę veik­lą, gi­lin­tis į že­mai­tiš­kas au­di­mo tra­di­ci­jas, kaup­ti įvai­rią su au­di­mu su­si­ju­sią me­džia­gą, reng­ti pro­jek­tus, se­mi­na­rus.

Įt­rau­kia ir jau­ni­mą

Plun­gės kul­tū­ros cent­ro au­di­mo klu­bo na­riai ne tik pa­tys puo­se­lė­ja se­ną­sias tra­di­ci­jas, bet ir sten­gia­si jas per­teik­ti jau­na­jai kar­tai. Šiuo me­tu klu­be yra 30 au­di­mo stak­lių, vie­nos skir­tos nuo­la­ti­niams au­dė­jams, o ki­tos – edu­ka­ci­joms.

Au­di­mo edu­ka­ci­jo­se su­lau­kia­ma įvai­raus am­žiaus vai­kų: nuo dar­že­lio gru­pių iki vy­res­nių kla­sių mo­ki­nių. Se­niau vai­kai į pa­mo­kė­les atei­da­vo tik vie­ną kar­tą per sa­vai­tę, bet pra­si­dė­jęs ka­ran­ti­nas įne­šė po­ky­čių.

„Praė­jus ka­ran­ti­nui mes nu­ta­rė­me, kad vie­na die­na per sa­vai­tę yra la­bai ma­žai, tad pra­dė­jo­me rink­tis du kar­tus, ant­ra­die­niais ir ket­vir­ta­die­niais. Vai­kai daž­niau­siai atei­na po pa­mo­kų ir ga­li bū­ti, kiek tik šir­dis gei­džia, pa­mo­kos jiems vyks­ta ne­mo­ka­mai“, – kal­bė­jo J. Mil­te­nė.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Ste­bi­na tai, kad šiais lai­kais, kai tech­no­lo­gi­jos yra už­val­džiu­sios vi­są pa­sau­lį, at­si­ran­da žmo­nių, su­ge­ban­čių su­do­min­ti jau­ną­ją kar­tą au­di­mo pa­mo­ko­mis. Pa­sak au­di­mo klu­bo va­do­vės, vai­kams yra svar­bu pa­ma­ty­ti, ką jie su­kū­rė sa­vo ran­ko­mis, tai su­tei­kia pa­si­di­džia­vi­mo jaus­mą ir mo­ty­va­ci­ją. Ak­ty­viau­si ir la­biau­siai žin­gei­dūs yra 3–5 kla­sių mo­ki­niai, ku­rie, bū­na, net ir pa­si­bai­gus pa­mo­kai ne­ga­li at­si­plėš­ti nuo pro­ce­so.

J. Mil­te­nė yra įsi­ti­ki­nu­si, kad to­kia veik­la kaip au­di­mas ne tik suau­gu­sie­siems, bet ir vai­kams su­tei­kia di­de­lį ma­lo­nu­mą ir pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti, o kai ma­tai re­zul­ta­tą, mo­ty­va­ci­ja tik dar la­biau išau­ga.

Pa­nau­do­ja ant­ri­nes ža­lia­vas

Kai ku­ci­nių ta­kų au­di­mu vi­si bu­vo ge­ro­kai per­si­so­ti­nę, J. Mil­te­nė pa­siū­lė idė­ją – aus­ti tau­ti­niais mo­ty­vais puoš­tus ša­li­kus, au­di­nius, iš ku­rių bū­tų ga­li­ma pa­si­siū­ti tau­ti­nius kos­tiu­mus ir ki­tus ga­mi­nius. O dar vė­liau gi­mė min­tis į au­di­mą įtrauk­ti ir ant­ri­nes ža­lia­vas ir taip at­kreip­ti dė­me­sį į tva­ru­mą bei gam­to­sau­gą.

„Aš pa­ti esu di­džiu­lė gam­to­sau­gos fa­na­ti­kė, tik­rai ra­miai ne­praei­siu pa­ma­čiu­si ant že­mės nu­mes­tą šiukš­lę. Tad la­bai na­tū­ra­liai gi­mė idė­ja su­rink­ti įvai­rius plas­ti­ki­nius mai­še­lius, siun­ti­nių pa­kuo­tes ir iš jų kaž­ką nuaus­ti“, – sa­kė pa­šne­ko­vė.

Pa­ti J. Mil­te­nė su au­di­mo ama­tu su­si­pa­ži­no dar mo­kyk­lo­je, kai per dar­bų pa­mo­kas mo­ky­to­ja Ire­na Pla­ta­kie­nė vai­kus mo­kė aus­ti juos­te­les. Au­dė­jų klu­bo va­do­vė pri­si­me­na, kad kant­ry­bės au­džiant tas juos­te­les jai la­bai trū­ko, nes no­rė­jo­si iš­vys­ti grei­tą re­zul­ta­tą, o to ne­ga­vus, su­si­do­mė­ji­mas šiek tiek iš­blė­so.

Vė­liau mo­te­ris ži­nių sė­mė­si stu­di­juo­da­ma pe­da­go­gi­ką Šiau­liuo­se. Čia ir su­pra­to, kad aus­ti jai vis dėl­to la­bai pa­tin­ka. O pra­dė­ju­si dirb­ti Plun­gės kul­tū­ros cent­re jau te­ko rim­čiau kib­ti į au­di­mo moks­lus. Čia už ran­kos ve­dė ir sa­vo ži­nio­mis da­li­no­si au­dė­ja, pe­da­go­gė ir ta­py­to­ja Zi­ta Sta­siš­kie­nė.

Au­di­mas bu­vo ir pa­ja­mų šal­ti­nis

Se­niau žmo­nės aus­da­vo iš na­tū­ra­lių, na­muo­se ar ūky­je užau­gin­tų bei pa­čių pa­si­ruoš­tų ža­lia­vų. Pag­rin­di­nės me­džia­gos bu­vo li­nai, vil­na, šiek tiek re­čiau – ka­na­pės. Li­nas bu­vo pa­grin­di­nė ža­lia­va marš­ki­niams, kel­nėms, stal­tie­sėms, rankš­luos­čiams ir pa­ta­ly­nei. Iš avių vil­nos aus­da­vo šil­tus dra­bu­žius: si­jo­nus, lie­me­nes, taip pat ir kel­nes, lo­va­tie­ses, ant­klo­des. Iš ka­na­pių bū­da­vo ga­mi­na­mi šiurkš­tes­ni au­di­niai, nau­do­ja­mi mai­šams, dar­bo dra­bu­žiams ar pa­klo­dėms siū­ti.

Po­pu­lia­riau­si bu­vo ke­tur­ny­čiai, še­šia­ny­čiai ir aš­tuo­nia­ny­čiai raš­tai, bet pa­si­tai­ky­da­vo ir rink­ti­nių, jais mar­gin­da­vo stal­tie­ses, lo­va­tie­ses, ta­kus.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Siū­lai bū­da­vo su­ve­ria­mi į spe­cia­lius rė­mus – ny­tis. Kas­die­niams au­di­niams už­tek­da­vo 2–4 ny­čių, o su­dė­tin­giems raš­tams nau­do­da­vo 8 ar net dau­giau. Au­dė­ja ko­jo­mis spaus­da­vo tam tik­ras pa­ko­jas-pe­da­lus, ku­rios pa­kel­da­vo da­lį siū­lų. Skir­tin­ga my­ni­mo se­ka su­kur­da­vo vis ki­to­kį geo­met­ri­nį raš­tą.

Au­dė­ja spe­cia­liu pei­liu ar pa­ga­liu­ku at­rink­da­vo tam tik­rus met­me­nų siū­lus ir pro juos pra­kiš­da­vo spal­vo­tą atau­dų siū­lą. Taip gim­da­vo ar­cha­jiš­kos juos­tos ir puoš­nios stal­tie­sės.

Pa­sak J. Mil­te­nės, že­mai­tės mo­te­rys nuo se­no gar­sė­jo kaip itin darbš­čios ir na­gin­gos au­dė­jos, o jų dar­bai iš­si­sky­rė spal­vų ryš­ku­mu, kont­ras­tais ir uni­ka­liais dry­žuo­tais raš­tais. Ly­gi­nant su ki­tais re­gio­nais, že­mai­tiš­kas au­di­mas tu­rė­jo ke­le­tą ryš­kių ypa­tu­mų. Že­mai­tės ypač mė­go au­di­nius, mar­gin­tus įvai­raus plo­čio spal­vo­to­mis išil­gi­nė­mis juos­to­mis. Pap­li­tu­sios bu­vo ir lan­guo­tos lo­va­tie­sės, dar ki­taip va­din­tos di­vo­nais, ir lie­me­nės.

„Da­bar tau­ti­nius kos­tiu­mus daž­niau­siai au­džia­me iš pus­vil­nės, nes jei­gu aus­tu­me iš gry­nos vil­nos, tie­siog bū­tų per­ne­lyg karš­ta su to­kia ap­ran­ga. Bet se­niau mū­sų pro­tė­viai net ir apa­ti­nius rū­bus aus­da­vo iš gry­nos vil­nos, nes lai­kai bu­vo vi­sai ki­to­kie“, – pa­sa­ko­jo J. Mil­te­nė.

Ma­žos stak­lės, pa­sak jos, bū­din­gos Šve­di­jos kraš­tui, o lie­tu­viai nuo se­no aus­da­vo su di­des­nė­mis stak­lė­mis. Au­džiant jo­mis ga­li­ma iš­gau­ti pla­čius, di­de­lius au­di­nius, skir­tus pa­klo­dėms, lo­va­tie­sėms. No­rint pa­si­siū­ti si­jo­ną ar kel­nes taip pat rei­kia pla­taus au­di­nio, kad ga­lė­tum jį su­kirp­ti.

Žie­mos se­zo­nu, kai lau­ke ne­be­lik­da­vo dar­bų, prie di­džių­jų stak­lių daž­niau­siai sė­dė­da­vo vy­rai, nes mo­te­rys už­siim­da­vo na­mų ruo­ša ar vai­kų prie­žiū­ra. Anuo­met žmo­nės ma­žai ką pirk­da­vo, o jei­gu pa­si­sek­da­vo nuaus­ti dau­giau, nei pa­tiems rei­kia, par­duo­da­vo ir gau­tus pi­ni­gus in­ves­tuo­da­vo į ūkį. Ne­re­tai au­di­mas tap­da­vo ir pa­pil­do­mu pa­ja­mų šal­ti­niu.