Vi­si ke­liai ve­da į Plun­gę

Prof. dr. A. Mar­ti­šiū­tės-Li­nar­tie­nės bib­lio­te­ko­je skai­ty­tas pra­ne­ši­mas „Kuo ak­tua­li So­fi­jos Ky­man­tai­tės-Čiur­lio­nie­nės kū­ry­ba ir veik­la šian­die­nos žmo­gui?“ su­tei­kė uni­ka­lią ga­li­my­bę dar ge­riau pa­žin­ti vie­ną žy­miau­sių Lie­tu­vos mo­te­rų.

Pra­ne­ši­mo me­tu ne kar­tą pa­mi­nė­ta ir Plun­gė. Vieš­nia su­si­rin­ku­sie­siems pa­ro­dė poe­to To­mo Venc­lo­vos se­ne­lio Mer­ke­lio Rač­kaus­ko at­si­mi­ni­mų kny­gą, ku­rio­je ne­pap­ras­tai įdo­miai pa­sa­ko­ja­ma apie Že­mai­ti­jo­je pa­tir­tus nuo­ty­kius. Kny­go­je už­ra­šy­tas ir pa­sa­ko­ji­mas, kaip jis su bro­liu dvi­ra­čiais at­va­žia­vo į Plun­gę ir kaip kle­bo­ni­jos kie­me juos pa­si­ti­ko val­din­ga, bet ža­vin­ga gra­žuo­lė So­fi­ja, tuo me­tu gy­ve­nu­si pas dė­dę kle­bo­ną Vin­cen­tą Ja­ru­lai­tį.

Pro­fe­so­rė šią kny­gą pa­do­va­no­jo bib­lio­te­kai. Taip pat kvie­tė at­si­vers­ti S. Čiur­lio­nie­nės raš­tus, ypač 8-ąjį to­mą, ku­ria­me yra la­bai ge­ros pub­li­cis­ti­kos.

„Kal­bė­ti apie Čiur­lio­nie­nę – ne­pap­ras­ta, ji bu­vo žy­mi jau­na mo­te­ris, kai jie­du su­si­ti­ko, bet Čiur­lio­nis bu­vo ge­ni­jus, – sa­kė pro­f. dr. A. Mar­ti­šiū­tė-Li­nar­tie­nė. – Neat­si­tik­ti­nai an­samb­lis „Lie­tu­va“ su­kū­rė šo­kio spek­tak­lį, skir­tą So­fi­jai, ir pa­va­di­no jį „Ge­ni­jaus še­šė­ly­je“. Jos gy­ve­ni­mas bu­vo ge­ras pa­vyz­dys ir pui­kus įkvė­pi­mas, kaip mums gy­ven­ti.“

So­fi­ja gi­mė Jo­niš­ky­je, vė­liau au­go pas dė­dę de­ka­ną Ja­ru­lai­tį Ku­liuo­se, pri­va­čiai mo­kė­si Gargž­duo­se, Šiau­liuo­se, Plun­gė­je, Pa­lan­go­je, Sankt Pe­ter­bur­ge, Ry­go­je, Kro­ku­vo­je. Sva­jo­jo stu­di­juo­ti me­di­ci­ną, bet pri­trū­ko lo­ty­nų kal­bos ži­nių.

Jau­no­sios So­fi­jos li­ki­mą, ga­li­ma sa­ky­ti, nu­lė­mė jau­nas gra­žus ku­ni­gas Juo­zas Tu­mas-Vaiž­gan­tas, at­va­žia­vęs tar­nau­ti į Ku­lius ir pra­dė­jęs ją mo­ky­ti lie­tu­vių kal­bos. Yra li­kę at­si­mi­ni­mų, kaip jie­du sė­dė­da­vo pie­vo­se ir kal­bė­da­vo­si, skai­ty­da­vo, ra­šy­da­vo. Jis pa­kvie­tė ją va­žiuo­ti į Pa­lan­gą, į pir­mą­jį lie­tu­viš­ką spek­tak­lį „Ame­ri­ka pir­ty­je“.

Kiek vė­liau So­fi­ja dir­bo laik­raš­čio „Vil­tis“ re­dak­ci­jo­je, ku­riai va­do­va­vo tas pa­ts J. Tu­mas-Vaiž­gan­tas. Čia pra­si­dė­jo jos ak­ty­vi vi­suo­me­ni­nė veik­la. Bū­da­ma vos 19-os da­ly­va­vo di­džia­ja­me Vil­niaus sei­me, 21-erių – pir­ma­ja­me Lie­tu­vos mo­te­rų su­va­žia­vi­me, čia skai­tė pra­ne­ši­mą. Nors bu­vo jau­niau­sia da­ly­vė, jau­tė­si ly­gia­ver­tė su gar­siom da­mom, to­kiom kaip Ju­li­ja Be­niu­še­vi­čiū­te-Žy­man­tie­ne Že­mai­te, Gab­rie­le Pet­ke­vi­čai­te-Bi­te ir ki­to­mis.

Lem­tin­ga pa­žin­tis

1907 me­tais P. Vi­lei­šio rū­muo­se įvy­ko pir­mo­ji lie­tu­vių dai­lės pa­ro­da, ten pir­mą kar­tą su­si­ti­ko Čiur­lio­nio ir So­fi­jos žvilgs­niai. Bet pa­žin­tis dar neį­vy­ko. Ji už­si­mez­gė ki­tais me­tais per Ta­do Blin­dos spek­tak­lio ge­ne­ra­li­nę re­pe­ti­ci­ją. „Stai­ga kaž­ko­kia ban­ga už­py­lė man šir­dį. Ab­so­liu­čiai vis­ką ži­no­jau: tai – jis“, – at­si­mi­ni­muo­se už­ra­šė So­fi­ja.

Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos nuo­tr.

Pa­sak pro­f. dr. A. Mar­ti­šiū­tės-Li­nar­tie­nės, pa­žin­tis pe­rau­go į ar­ti­mą bend­ra­vi­mą, So­fi­ja mo­kė Kons­tan­ti­ną lie­tu­vių kal­bos ra­šy­bos. „Ne pa­mo­kos, o kaž­ko­kia imp­ro­vi­za­ci­ja“, – vė­liau pri­si­mi­nė So­fi­ja. Ir ta imp­ro­vi­za­ci­ja bai­gė­si ves­tu­vė­mis, įvy­ku­sioms ne kur ki­tur, o bū­tent Plun­gė­je.

„Vie­nas laiš­kas il­gą lai­ką klai­di­no ty­ri­nė­to­jus, gal­vo­ta, kad be­ne žy­miau­sia XX a. po­ra su­si­tuo­kė Ša­tei­kiuo­se, ta­čiau per­nai pa­da­ry­tas at­ra­di­mas įtvir­ti­no – gar­siau­sia praė­ju­sio am­žiaus san­tuo­ka įvy­ko Plun­gės Šv. Jo­no krikš­ty­to­jo baž­ny­čio­je“, – ak­cen­ta­vo pro­fe­so­rė.

Tą liu­di­ja ar­chy­ve per­nai ras­ta šios baž­ny­čios prieš­san­tuo­ki­nės ap­klau­sos kny­ga, ku­rio­je yra pa­ra­šai: Čiur­lio­no, Ky­man­tai­tės ir liu­di­nin­kų, taip pat juos su­tuo­ku­sio ku­ni­go Ja­ru­lai­čio. San­tuo­ka įvy­ko 1909 me­tų sau­sio 1 die­ną.

Po So­fi­jos ir Kons­tan­ti­no pa­žin­ties abie­jų kū­ry­ba pa­sie­kė pi­ką: Čiur­lio­nis kaip nie­ka­da in­ten­sy­viai ta­pė, ra­šė mu­zi­ką, be dar­bo ne­sė­dė­jo ir So­fi­ja. Tuo me­tu ji iš­lei­do pub­li­cis­ti­nę kny­gą „Lie­tu­vo­je“, ku­riai M. K. Čiur­lio­nis nu­pie­šė vir­še­lį ir pa­ra­šė pa­sku­ti­nį straips­nį apie mu­zi­ką, o 23-ejų So­fi­ja la­bai kri­tiš­kai ver­ti­no lie­tu­vių kul­tū­rą ir in­te­li­gen­ti­ją, ra­šė, kad tik ke­li kū­ri­niai ver­ti pa­ro­dy­ti pla­tes­nei Eu­ro­pos pub­li­kai, o ki­ti… „Na, bet kaip ra­šo jau­no­ji kri­ti­kė: jei­gu ne­ti­kė­čiau, kad ga­li bū­ti ge­riau, ne­ra­šy­čiau vi­sai“, – So­fi­ją ci­ta­vo pro­f. dr. A. Mar­ti­šiū­tė-Li­nar­tie­nė.

Ne­tek­tis

Jau­nos šei­mos gy­ve­ni­mą ne­tru­kus ėmė tem­dy­ti vis daž­niau pa­si­reiš­kian­tys Kons­tan­ti­no li­gos po­žy­miai. 1911 me­tais po vy­ro mir­ties So­fi­ja li­ko naš­le su 8-erių mė­ne­sių duk­ra Da­nu­te ant ran­kų. Ieš­ko­da­ma, kaip iš­gy­ven­ti, pra­dė­jo mo­ky­to­jau­ti Kau­ne, ka­ro me­tu – Vo­ro­ne­že, dir­bo dip­lo­ma­ti­nius ir ki­tus dar­bus, va­do­vo mer­gai­tėms skau­tėms.

„At­ro­do, kad ji sa­vo la­bai ak­ty­viu gy­ve­ni­mu sten­gia­si už­muš­ti juo­dą siel­var­tą. Gelbs­ti­si ne tik ak­ty­viai dirb­da­ma, bend­rau­da­ma, bet ir kur­da­ma poe­zi­ją. 1915 me­tais pa­ga­liau ga­li kal­bė­ti apie sa­vo jaus­mus Čiur­lio­niui ir pra­de­da ra­šy­ti poe­mą „Gi­ria ža­lio­ji“. Bai­gė 1945 me­tais, tad, ga­li­ma sa­ky­ti, tai bu­vo jos vi­so gy­ve­ni­mo kū­ri­nys, de­di­kuo­tas jau mi­ru­siam my­li­ma­jam“, – kal­bė­jo pro­fe­so­rė.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

S. Čiur­lio­nie­nės kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas – la­bai tur­tin­gas ir įvai­ria­pu­sis, pra­de­dant sa­ty­ra, pub­li­cis­ti­ka ir bai­giant poe­zi­ja. Vi­są gy­ve­ni­mą iš­li­ko ak­ty­vi ir vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, gy­ven­da­ma Kau­ne ren­gė gar­siuo­sius kal­bos šeš­ta­die­nius, ku­riuo­se lan­ky­da­vo­si vi­sas in­te­li­gen­ti­jos žie­das. Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais sa­vo na­muo­se su duk­ra ir ma­ma slė­pė žy­dų vai­kus, už tai jau po mir­ties bu­vo ap­do­va­no­to Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi.

„Kas yra bu­vę reikš­min­ga, tas sa­vo reikš­mės ir ne­nus­to­ja, ne­bent įgau­na ki­tų at­spal­vių“, – taip apie S. Čiur­lio­nie­nės kū­ry­bi­nį pa­li­ki­mą sa­vo kny­go­je „So­fi­ja“ ra­šė li­te­ra­tū­ro­lo­gė Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė. O pro­f. dr. A. Mar­ti­šiū­tė-Li­nar­tie­nė pa­ra­gi­no vi­sus ren­gi­nio da­ly­vius at­si­vers­ti S. Čiur­lio­nie­nės raš­tus ir leis­ti sau nu­steb­ti: ko­kie įdo­mūs, ko­kie gy­vi ir ak­tua­lūs jie mums ir šian­dien, gy­ve­nant vi­sai ki­to­mis ak­tua­li­jo­mis, ta­čiau te­beieš­kant at­sa­ky­mų į tuos pa­čius klau­si­mus, ku­rie rū­pė­jo ir mū­sų ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos auš­ro­je.