Ind­rės KVA­RA­CIE­JĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Emig­ra­ci­ja ir lai­mės paieš­kos

Ind­rė iki 11 me­tų gy­ve­no Plun­gė­je, bet vė­liau su ma­ma ir bro­liu, ieš­ko­da­mi ge­res­nių gy­ve­ni­mo są­ly­gų, iš­vy­ko gy­ven­ti į Ai­ri­ją. Iki tol da­lį vai­kys­tės Ind­rė pra­lei­do Plun­gės ra­jo­ne, Kark­lė­nų kai­me, iš kur ki­lu­si jos ma­ma Li­na Ta­mo­šaus­ky­tė-Stuo­pe­lie­nė ir kur iki šiol gy­ve­na mo­čiu­tė Zu­za­na.

„Kark­lė­nai ma­no šir­dy­je yra gim­ti­nė, ku­rio­je gi­mė ir gy­ve­no ma­no bo­če­lis Ste­po­nas. Jis mi­rė, kai man bu­vo pu­se me­tu­kų, bet su juo jau tu­rė­jau stip­rų ry­šį, ku­ris tę­sia­si iki da­bar, vi­sa­da jau­čiu jo pa­lai­ky­mą ir sie­lą, ypač grį­žu­si į Kark­lė­nus. Dėl šio ry­šio pra­dė­jau ti­kė­ti dva­si­niu pa­sau­liu, gy­vū­nų ir paukš­čių reikš­me, ypač var­nų, ku­rios glau­džiai su­si­ju­sios su mi­ru­sių­jų pa­sau­liu“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ind­rė su jau­nes­niu bro­liu Ma­riu­mi užau­go be tė­vo. Šei­ma gy­ve­no ne­pri­tek­liu­je, tad ma­mai tek­da­vo su­ktis per ke­lis dar­bus, kad ga­lė­tų iš­lai­ky­ti šei­mą – Ind­rė jai iki šiol yra la­bai dė­kin­ga už to­kį at­si­da­vi­mą ir pa­siau­ko­ji­mą.

Ma­ma su bro­liu taip ir li­ko gy­ven­ti Ai­ri­jo­je, o Ind­rė prieš sep­ty­ne­rius me­tus su­grį­žo į Lie­tu­vą ir šiuo me­tu gy­ve­na Vil­niu­je.

Ai­ri­jo­je mo­te­ris pra­gy­ve­no be­veik de­šimt me­tų, ten bai­gė mo­kyk­lą, ban­dė stu­di­juo­ti ke­lio­se me­no ko­le­gi­jo­se, bet ga­liau­siai dėl di­de­lių su­var­žy­mų ir dog­mų me­tė moks­lus, su­pra­tu­si, kad me­nas tu­ri bū­ti be tai­syk­lių. Ind­rė pri­si­pa­ži­no, kad šir­dy­je ji – tik­ra anar­chis­tė, moks­lai se­kė­si ge­rai, bet ji tu­rė­jo sa­vo me­to­di­ką. Nuo ma­žens la­bai mė­go skai­ty­ti, do­mė­jo­si fo­si­li­jo­mis, is­to­ri­ja, mi­to­lo­gi­ja. Vė­liau at­ra­do kny­gas ir sta­čia gal­va pa­si­nė­rė į skai­ty­mą.

Dar gy­ven­da­ma Plun­gė­je lan­kė įvai­rius bū­re­lius, at­ra­do mei­lę že­mai­tiš­koms, liau­dies dai­noms, ta­čiau gy­ve­ni­mas tu­rė­jo pa­ruo­šęs ki­tų pla­nų.

„Da­ly­vau­ti no­rė­jau vi­sur, bet šei­mos fi­nan­si­nė pa­dė­tis ne vi­sa­da tą lei­do, tu­rė­jau sva­jo­nę lan­ky­ti mu­zi­kos mo­kyk­lą Plun­gė­je, bet ta­da iš­si­kraus­tė­me. Ai­ri­jo­je bū­re­lių pa­si­rin­ki­mas bu­vo ma­žes­nis, stip­riai pa­si­nė­riau į dai­lę ir vi­są sa­ve ati­da­viau šiam už­siė­mi­mui. Do­mė­jau­si ir ro­ko bei me­ta­lo mu­zi­kai, ezo­te­ri­ka, fo­tog­ra­fi­ja, gam­ta – sė­miau­si kū­ry­bi­nio įkvė­pi­mo iš šių da­ly­kų“, – kal­bė­jo me­ni­nin­kė.

„Vi­si no­rė­jo ma­ne pa­keis­ti“

Sug­rį­žu­si į Lie­tu­vą Ind­rė iš­ban­dė daug skir­tin­gų dar­bų: nuo par­da­vė­jos iki dar­bo ban­ke. Ne­rei­kia nė sa­ky­ti, kad to­kie dar­bai me­niš­kos sie­los pa­šne­ko­vę slė­gė. Ga­liau­siai prieš dve­jus me­tus mo­te­ris nu­spren­dė at­si­duo­ti ezo­te­ri­nei veik­lai ir pra­dė­ti kur­ti rank­dar­bių bei kris­ta­lų vers­lą.

Ezo­te­ri­ja į jos gy­ve­ni­mą atė­jo ga­na ne­ti­kė­tai. Nie­kas iš ar­ti­mų­jų ar gi­mi­nai­čių ne­ga­lė­jo pa­sa­ky­ti, ar gi­mi­nės li­ni­jo­je bu­vo už­sii­mi­nė­jan­čių šia veik­la. Ind­rės ma­ma, be­je, jaut­riau jau­čia ap­lin­ką, ener­gi­ją, tu­ri stip­rią in­tui­ci­ją, sap­nuo­ja stip­rius sap­nus. Vi­sa tai pa­vel­dė­jo ir mū­sų pa­šne­ko­vė.

Ind­rės KVA­RA­CIE­JĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

„Ži­no­jau, kad esu ki­to­kia, nes vi­sa­da do­mi­no ki­to­kie da­ly­kai nei ma­no bend­raam­žius, bu­vau iš­skir­ti­nė tiek tarp drau­gų, tiek mo­kyk­lo­je, tarp gi­mi­nai­čių. Ma­ne nuo ma­žens be ga­lo do­mi­no fo­si­li­jos, di­no­zau­rai, gy­vū­ni­ja, gam­ta. Jau nuo anks­ty­vos paaug­lys­tės pra­dė­jau pirk­ti kris­ta­lus. Rink­da­vau­si va­do­vau­da­ma­si in­tui­ci­ja, ne­skai­ty­da­ma apie juos, ir do­va­no­jau ar­ti­miems. Per mu­zi­ką atė­jo stip­rūs pa­ju­ti­mai ir su­si­do­mė­ji­mas ezo­te­ri­ka, okul­tiz­mu, kor­to­mis, skan­di­na­vų, kel­tų, bal­tų mi­to­lo­gi­ja, pa­go­ny­be, pro­tė­vių li­ni­jų ty­ri­nė­ji­mu“, – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vė.

Me­ni­nin­kė pri­si­pa­ži­no, kad į ją drau­gai, šei­mos na­riai krei­pia­si sla­py­var­džiu Var­na, ku­ris pri­li­po na­tū­ra­liai. Vė­liau šis krei­pi­nys ta­po jos ga­mi­nių pre­ki­niu ženk­lu. Da­bar juo­kia­si, kad la­bai jau­na pra­dė­jo ne­šio­ti įvai­rių kris­ta­lų pa­puo­ša­lus – bu­vo ir yra kaip ta var­na, ku­rias trau­kia bliz­gūs da­ly­kai.

Išs­kir­ti­nė mo­ters iš­vaiz­da, akį trau­kian­tis sti­lius ir eks­cent­riš­ki pa­puo­ša­lai ne­re­tai at­krei­pia ap­lin­ki­nių dė­me­sį. Mo­te­ris ne­sle­pia kar­tais su­lauk­da­vu­si rep­li­kų, kad to­kia iš­vaiz­da nė­ra priim­ti­na.

„Bu­vo sun­ku su­si­ras­ti drau­gų ar kur­ti as­me­ni­nius san­ty­kius, vi­si no­rė­jo ma­ne pa­keis­ti, tad ga­liau­siai pra­dė­jau pyk­ti ant sa­vęs, ko­dėl ne­ga­liu bū­ti kaip vi­si ki­ti. Ezo­te­ri­ką ati­dė­jau į šo­ną, ban­džiau iš­reikš­ti sa­ve per me­ną, pie­ši­mą, bet nuo­lat „iš­lįs­da­vo“ ezo­te­ri­kos mo­ty­vai, mis­ti­niai gy­vū­nai, el­fai. Klai­džio­jau po miš­kus ir daug fo­tog­ra­fa­vau. Kai grį­žau at­gal į Lie­tu­vą, pa­ga­liau pa­si­ju­tau esan­ti na­muo­se.“

Na­muo­se – net pen­kios uo­de­gos

Pa­sak Ind­rės, ne­rei­kia ezo­te­ri­kos de­mo­ni­zuo­ti. Tai yra pa­pras­ti dė­kin­gu­mo ri­tua­lai, pa­gar­ba gam­tai ir mus su­pan­čiai gy­vy­bei, ti­kė­ji­mas tuo, kad yra aukš­tes­nės jė­gos, įvai­rūs dės­niai, cik­lai, ri­kiuo­jan­tys mū­sų gy­ve­ni­mą.

Su­si­pa­ži­nu­si su sa­vo bū­si­mu vy­ru And­riu­mi pa­šne­ko­vė pa­ma­žu į sa­vo gy­ve­ni­mą su­si­grą­ži­no ir ezo­te­ri­nius su­ge­bė­ji­mus, ku­riuos il­gą lai­ką slo­pi­no, nes nuo­lat bu­vo smer­kia­ma dėl to. Ind­rė vėl pra­dė­jau rink­ti kris­ta­lus, puoš­tis.

Ind­rės KVA­RA­CIE­JĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Plun­giš­kė į sa­vo kū­ry­bą įsi­lei­do nau­jų vė­jų, ėmė de­ko­ruo­ti pa­veiks­lus kris­ta­lais ir gy­vū­nų kau­lais, ras­tais miš­ke. Ėmė ir pa­ti pre­kiau­ti ko­ky­biš­kais na­tū­ra­liais kris­ta­lais, ku­riuos kruopš­čiai pa­si­ren­ka iš tie­kė­jų Ma­ro­ke, Ma­da­gas­ka­re, Bra­zi­li­jo­je. Jais be­si­do­min­tie­ji ga­li ap­si­lan­ky­ti Ind­rės ins­tag­ra­mo pa­sky­ro­je Var­na.fae ar­ba feis­bu­ke – Var­na Fae.

„Do­miuo­si ir mū­sų Lie­tu­vos mi­ne­ra­lais, ren­ku tit­na­gą, ku­rio ir­gi ga­li­ma pas ma­ne įsi­gy­ti. Ran­kų dar­bo na­tū­ra­laus vaš­ko žva­kės su kris­ta­lais – taip pat po­pu­lia­ri pre­kė, nes ga­mi­nu jas su in­ten­ci­ja, kad pa­dė­tų ap­si­va­ly­ti. Ne­se­nai pra­dė­jau da­ry­ti ir rak­tų pa­ka­bu­kus su kris­ta­lais. Lie­tu­vo­je dar neįp­ras­ta ma­no pa­veiks­lai su kau­lais, dau­gu­mą bau­gi­na pa­ti idė­ja ir mir­ties te­ma­ti­ka. O ma­no tiks­las yra pa­dė­ti iš­lip­ti iš nu­sta­ty­tų nor­mų“, – kal­bė­jo plun­giš­kė.

Mo­te­ris ne­sle­pia džiaugs­mo, kad pa­vy­ko su­jung­ti po­mė­gius su dar­bu ir taip už­si­dirb­ti. Lais­vu lai­ku ke­liau­ja į miš­kus fil­muo­ti ir fo­tog­ra­fuo­ti gam­tos vaiz­dų, ieš­ko­ti kau­lų, ty­ri­nė­ti paukš­čių.

O grį­žus na­mo ją pa­si­tin­ka net pen­ki au­gin­ti­niai, ku­rie yra di­de­lė jos gy­ve­ni­mo da­lis.

„Tu­riu ke­tu­ris ka­ti­nus: Ki­ki­mo­rą, Flo­kį, Alu­kar­dą ir Ly­lą, taip pat šu­nį Hel­gą – dau­gu­ma var­dų yra iš fil­mų ar se­ria­lų. Gy­vū­nus my­liu nuo ma­žens, o ma­nie­ji vi­si iš skir­tin­gų prie­glau­dų, pa­mes­ti­nu­kai. Džiau­giuo­si, kad ga­lė­jo­me su vy­ru su­teik­ti jiems ge­rą gy­ve­ni­mą gau­so­je su mu­mis.“

Dė­kin­ga vy­rui už pa­gal­bą ir mo­ty­va­ci­ją

Sep­tin­tus me­tus sos­ti­nė­je gy­ve­nan­ti Ind­rė ti­ki­no ne­san­ti mies­to žmo­gus. Jei­gu ne­bū­tų su­ti­ku­si sa­vo vil­nie­čio vy­ro And­riaus, tik­rai ne­bū­tų li­ku­si šia­me mies­te. O da­bar vis daž­niau ap­lan­ko min­tys grįž­ti ar­čiau gim­ti­nės, kur te­ka ra­mus ir lė­tas gy­ve­ni­mas.

Po­ra kar­tu – jau penk­ti me­tai, o su­si­tuo­kė vos po še­šių mė­ne­sių nuo pa­žin­ties.

„Mes daž­nai jau­čia­me, kad esa­me pa­žįs­ta­mi ne pir­mą gy­ve­ni­mą. And­rius man daug pa­de­da vers­le: su siun­tų siun­ti­mu, idė­jo­mis, pa­gal­ba ren­gi­niuo­se, fil­ma­vi­mais ir vi­sais ki­tais už­ku­li­si­niais dar­bais. Jis bu­vo tas, ku­ris ti­kė­jo ir sa­kė – da­ryk, ne­pa­si­duok. Ypač ta­da, kai no­rė­jau vis­ką mes­ti, nes šis ke­lias tik­rai nė­ra leng­vas. Bet jis ma­ne mo­ty­va­vo ir ne­lei­do pa­si­duo­ti“, – vy­ro pa­lai­ky­mu džiau­gė­si plun­giš­kė.