Linos RUIBIENĖS nuotr.

Naktį iš antradienio į trečiadienį visoje Lietuvoje buvo švenčiama vasaros saulėgrįžos – Joninių arba kitaip Rasų – šventė. Ta proga tradiciškai į Platelius šalia tyvuliuojančio ežero susirinko gausus būrys žmonių, nutarusių tai magiškai šventei triukšmingą miestą iškeisti į gamtos prieglobstį ir siautulingai atšvęsti trumpiausią metų naktį, pinant vainikėlius, šokinėjant per laužą ir leidžiantis ieškoti paparčio žiedo.

Stebuklingas vanduo ir devynių žolynų burtai
Ilgiausia metų diena ir trumpiausia naktis jau nuo seno išsiskiria savo giliomis tradicijomis ir magija apipintais ritualais. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Joninės Lietuvoje paminėtos dar XIV amžiuje, tačiau jos ištakos siejamos su pagonybe. Senovės lietuviai vasaros saulėgrįžą švęsdavo kaip Rasos šventę, o atėjus krikščionybei ją imta tapanti su Joninių švente. Dėl to iki šių dienų yra priimta Jonines švęsti šv. Jono gimimo dienos išvakarėse, simboliškai minint ir vasaros saulėgrįžą.

Plateliai jau daug metų garsėja iki šių dienų išsaugotomis senosiomis Joninių šventės tradicijomis. Jos nepamirštos ir šiemet. Šventės dalyviai visų pirma kviesti prisiskinti spalvingų pievų gėlių ir nusipinti vainiką. Vainikų pynimas ir paleidimas į upę – dar viena graži tradicija, be kurios Joninės neįsivaizduojamos.

Nuo neatmenamų laikų lietuviai tikėjo – jeigu į upę paleistas vainikas gražiai plaukia ir niekur neužkliūva, tada jo pynėjo gyvenimas tekės laiminga ir sėkminga vaga. O jaunos merginos iš vainikėlių išsiburdavo, ar pasirodys tais metais jaunikaitis, o gal esamus santykius galiausiai vainikuos vestuvės.

Dar viena svarbi tradicija, be kurios neįsivaizduojamos Joninės, – kupoliavimas arba žolynų rinkimas iš devynių laukų. Nuo seno žmonės tikėdavo, kad tą naktį surinkti žolynai turi magiškų ir gydomųjų galių. Plateliuose ypatingą Joninių vakarą taip pat netrūko norinčių išsiburti savo ateitį ir išgirsti, ką pranašauja čerauninkai.

Linos RUIBIENĖS nuotr.

Saulės palydėtuvės ir paparčio žiedo ieškojimas
Iš pagonybės laikų atkeliavo ir daug kitų Joninių tradicijų. Plateliuose saulei besileidžiant už horizonto, ant kalno papėdės Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos ir Platelių kultūros namų darbuotojai įžiebė įspūdingo dydžio laužą, kuris simbolizuoja ne tik saulės šviesą, šilumą, bet ir atbaido visas piktąsias dvasias.

Vis dėlto ne nelabieji tą vakarą susirinkusiuosius į Platelius gąsdino, o prapliupęs lietus ir įsismarkavęs vėjas. Šventės dalyviai, atvykę net iš tolimiausių Lietuvos kampelių, spietėsi arčiau laužo, o apšilę skubėjo į ratelius šokti liaudies šokių.

Sulaukus vidurnakčio patys drąsiausi galėjo šokinėti per laužą. Tikėta, kad šokdamas per ugnį ne tik apsivalai, bet ir apsisaugai nuo visų blogybių. Kas nesiryžo tokiai ekstremaliai pramogai, traukė prie ežero plukdyti vainikėlių.

O kokios gi Joninės, jeigu trumpiausią metų naktį neišsiruoši ieškoti legendomis ir burtais apipinto paparčio žiedo?! Sakoma, kad jį suradęs ne tik pačiu laimingiausiu tapsi, bet ir aiškiaregio galių įgysi.

Po vidurnakčio ištvermingiausi šventės dalyviai neskubėjo išsilakstyti, bet tekančios saulės sulaukė ir rasoje prausėsi. Buvo manoma, jog tie, kurie trumpiausią vasaros naktį praleidžia būdami gamtoje, o ne miegodami, visus metus nestokos sveikatos ir jėgų.

Visą vakarą folkloro dainomis šventės dalyvius džiugino ansambliai „Alksna“ ir „Alksnioka“ iš Mažeikių bei namiškiai – Platelių folkloro ansamblis „Platele“.

Linos Ruibienės nuotraukos