Nors apie griū­van­čius sta­ti­nius kal­ba­ma jau ne vie­ne­rius me­tus, ženk­les­nių po­ky­čių ne­ma­ty­ti. Sa­vi­nin­kai ne­sku­ba tvar­ky­ti sa­vo tur­to, ku­ris ga­di­na kai­mo ar mies­to įvaiz­dį ir tam­pa vis ašt­res­ne es­te­ti­ne pro­ble­ma. Ap­leis­tų pa­sta­tų pro­ble­mą Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Ūkio plėt­ros ir eko­lo­gi­jos ko­mi­te­to po­sė­dy­je pri­mi­nė vie­tos po­li­ti­kas Al­bi­nas Mas­laus­kas.

Gi­lio­gi­ris – tvar­kin­ga, ap­švies­ta, išas­fal­tuo­ta gy­ven­vie­tė. Ta­čiau kai­mo įvaiz­dį ga­di­na vaiz­das, ku­rį ma­to kiek­vie­nas pra­va­žiuo­jan­tis ke­liu Rietavas–Tverai. Pa­lei pa­grin­di­nę gat­vę stūk­san­čio­se fer­mo­se dar vyk­do­ma veik­la, nors sie­nos ir griū­va. „Pa­dė­tis kas­met tik blo­gė­ja. Ar tik­rai nie­ko ne­ga­li­me pa­da­ry­ti, ne­tu­ri­me jo­kių įran­kių pri­vers­ti sa­vi­nin­kus su­si­tvar­ky­ti?“ – klau­sė ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas A. Mas­laus­kas.

Me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis pri­pa­ži­no, kad pro­ble­ma įsi­se­nė­ju­si: „Si­tua­ci­ja bu­vo dar blo­ges­nė. Prieš ke­le­rius me­tus ūki­nin­kai ge­ro­kai pa­ju­dė­jo, ti­kė­jau­si, kad rei­ka­lai bus iš­spręs­ti iki ga­lo. Deja…“

Griū­van­čių sta­ti­nių kvar­ta­lo esa­ma ne tik Gi­lio­gi­ry­je. Drobs­tuo­se, Pra­mo­nės gat­vė­je, – dar vie­nas skau­du­lys. Akis ba­do ap­leis­ti pa­sta­tai, ku­riuo­se įsi­kū­ru­si me­die­nos įmo­nė. Vers­las vyks­ta, bet į pa­sta­tų tvar­ky­mą nein­ves­tuo­ja­ma. „Gė­da net pa­čiam va­žiuo­ti pro ša­lį, jau ne­kal­bant apie sve­čius. Raš­tai siųs­ti, mo­kes­čiai pa­di­din­ti – reak­ci­jos jo­kios. Aki­vaiz­du, kad teks ieš­ko­ti veiks­min­ges­nių „vais­tų“, – apie į po­vei­kio prie­mo­nes ne­rea­guo­jan­tį vers­li­nin­ką kal­bė­jo me­ras A. Čer­nec­kis.

Pa­na­ši pa­dė­tis ir Rie­ta­ve, Da­riaus ir Gi­rė­no gat­vė­je. Tik šiuo at­ve­ju esa­ma vil­ties, kad bai­gian­tis nu­tūp­ti na­mas pa­ga­liau bus par­duo­tas. Vie­nas ap­griu­vęs pa­sta­tas – ir vi­sa gat­vė pra­ran­da vei­dą. Jei jis dar ir prie pa­grin­di­nio ke­lio, nu­ken­čia vi­so mies­to įvaiz­dis.

Pa­sak me­ro, to­kia si­tua­ci­ja – sve­ti­ma gė­da, ku­rią ten­ka jaus­ti vi­siems. Apie pro­ble­mą kal­ba­ma me­tai iš me­tų, ta­čiau rea­lūs po­ky­čiai strin­ga. „Ma­tyt, toks jau yra kai ku­rių žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­das“, – ga­li­mą ap­si­lei­di­mo prie­žas­tį įvar­di­jo A. Čer­nec­kis.

Ši žie­ma pro­ble­mą dar la­biau paašt­ri­no – nuo snie­go svo­rio įgriu­vo ne vie­no se­no pa­sta­to sto­gas. To­kių griu­ve­nų pa­dau­gė­jo Me­din­gė­nų se­niū­ni­jo­je. Si­tua­ci­ja, anot me­ro A. Čer­nec­kio, su­dė­tin­giau­sia Už­pe­lių kai­me, kur nyks­tan­čios tuš­čios so­dy­bos ir fer­mų griu­vė­sių li­ku­čiai pri­me­na kaž­ka­da čia su­sto­ju­sį lai­ką.

Sa­vi­nin­kų pa­mirš­tas ir ap­leis­tas tur­tas tam­pa mies­to, kai­mo ar gat­vės ran­du, vi­sos sa­vi­val­dy­bės gal­vos skaus­mu, kas­dien ma­to­ma gė­da. Vie­tos val­džia ne­tu­ri daug įran­kių to­kioms pro­ble­moms spręs­ti. Nuo­sa­vy­bė pri­va­ti, tad pa­veik­ti sa­vi­nin­kus, kaip sa­kė me­ras A. Čer­nec­kis, la­bai su­dė­tin­ga. Ypač kai žmo­gus ge­riau mo­ka pa­di­din­tus mo­kes­čius, nei tvar­ko­si. To­dėl pa­na­šu, kad griu­vė­siai grei­čiau su­griaus vie­to­vių re­pu­ta­ci­ją, nei bus lik­vi­duo­ti.