Asociatyvi nuotr.

„Smarvė, kuria turiu kvėpuoti, žlugdo emociškai. Būna dienų, kai išėjus į kiemą ir akis, ir gerklę graužia. Smirda nuolat. Intensyvumas pulsuojantis: kartais didesnis, kartais – mažesnis“, – skundžiasi Babrungo kaimo gyventojas dėl „aromato“, kuris į jo gyvenamąją aplinką atsklinda iš karvių fermos.

„Esu terorizuojamas. Komisija po komisijos į mano ūkį važiuoja. Ėmė mėginius, tyrė, jokių pažeidimų nenustatė. Kaimynui tai nepatinka – vos tik pradedu ką nors dirbti, tuoj kviečia tikrintojus. Net greitąją medicinos pagalbą man buvo iškvietęs. Sunku suvokti, kas jam pasidarė“, – kaltinimais į kaltinimus atsako ūkio savininkas.

Priešistorė: skundai ir jų tyrimas

Apie gamybinius kvapus, patenkančius į aplinką iš įvairiausių ūkio subjektų – gamyklų, fermų, sąvartynų, ne kartą esame rašę. Tai itin sunkiai sprendžiama problema, nes žmonės, kurie skundžiasi dėl kvapų, ir tarnybos, kurių kompetencija juos tikrinti, situaciją vertina labai skirtingai – vieni vadovaudamiesi emocijomis, kiti – įstatymais. Net terminą, apibūdinantį šį reiškinį, abi pusės vartoja skirtingą – vieniems tai smarvė, kitiems – gamybiniai kvapai.

Gauti pranešimus dėl smarvės, jaučiamos iš ūkininko fermos, esančios Babrungo kaime, įvairios institucijos pradėjo dar 2024 metais. Anuomet Plungės rajono savivaldybė sudarė komisiją, kuriai buvo pavesta fiksuoti kvapo buvimo faktą pagal uoslę. Visi komisijos nariai kvapą jautė, todėl buvo kreiptasi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą (NVSC) su prašymu atlikti kvapų matavimus ir modeliavimą. Specialistų atlikti tyrimai parodė, kad kvapų koncentracija normos neviršijo.

Priminsime, kad tarpinstitucinis pasitarimas, kuriame dalyvavo Aplinkos apsaugos departamento Šiaulių valdybos Telšių aplinkos apsaugos skyriaus specialistai ir NVSC atstovai, Plungės rajono savivaldybėje buvo surengtas ir 2025-ųjų rugpjūtį. Rašėme, kad per šį pasitarimą buvo pasiskirstyta atsakomybėmis. Aplinkos apsaugos specialistai įsipareigojo fermoje atlikti amoniako ir kitų lakiųjų organinių junginių tyrimus. Savivaldybės administracija – kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją su prašymu, kad NVSC laboratorijai būtų leista išimties tvarka, anksčiau nei praėjus metams po paskutinio tyrimo, išmatuoti kvapus.

Jaučiasi žlugdomas

Dar kartą prie šios temos mus sugrąžino prieš kelias savaites į laikraščio redakciją užsukęs Babrungo kaimo gyventojas. Vyras pasakojo, kad problema niekur nedingo.

„Šita smarvė kenkia ir sveikatai, ir emocinei būsenai. Tarnybos sako, kad kvapas leistinos normos neviršija. Nežinau, galbūt smarvė suintensyvėja vykstant kažkokiems procesams, gal tarnybos, atliekančios tyrimus, neužfiksuoja didžiausios koncentracijos, bet… Situaciją, kai esu priverstas gyventi tokiomis sąlygomis, vadinu žmogaus žlugdymu“, – savo išgyvenimais dalijosi babrungiškis.

Stveriasi kiekvienos galimybės

Babrungiškis teigė neprarandantis vilties sudrausminti ūkininką. Jo lūkestį didina tai, kad nuo 2026 m. sausio 1 d. leidžiama kvapo koncentracija gyvenamojoje aplinkoje nuo 8 europinių kvapo vienetų sumažinta iki 5 europinių kvapo vienetų (OUE/kub. m).

Lyg šiaudo pašnekovas stveriasi ir nepatikrintos informacijos, kad ūkio savininkas fermos plėtrą galimai vykdė neturėdamas reikiamų statybos leidimų. „Buvau Savivaldybėje, sužinojau, kad administracija raštu kreipėsi į statybų inspekciją, prašydama išsiaiškinti, ar statybos teisėtos. Pasidomėkite, gal jau gavo atsakymą“, – prašė.

Pasidomėjome ir sužinojome, kad toks raštas tikrai buvo išsiųstas. „Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo, statybos ir žemės naudojimo valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio nuostatas pagal kompetenciją statybos teisėtumą tikrina Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – inspekcija), todėl piliečio prašymu Plungės rajono savivaldybės administracija 2026 m. sausio 6 d. raštu kreipėsi į inspekciją dėl savavališkos statybos proceso nagrinėjimo.

Plungės rajono savivaldybės administracija dar nėra gavusi inspekcijos priimto sprendimo…“ – atsakė į mūsų paklausimą Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Kristina Petrulevičienė.

Paskambinę Babrungo seniūnei Rūtai Jonušienei išgirdome, kad nusiskundimų dėl straipsnyje minimos karvių fermos seniūnė yra gavusi tik iš vienintelio, galimai to paties asmens, kuris kreipėsi ir į redakciją. „Praėjusią vasarą vienu metu kaimo gyventojai šnekėjo, kad iš fermos į aplinką sklinda kvapai, tačiau oficialaus skundo seniūnija negavo. Negalėčiau tvirtinti, kad dabar kvapo nėra, bet negaliu sakyti, kad ir yra – aš jo neužuodžiu nei savo gyvenamojoje aplinkoje, nei seniūnijoje, nei pravažiuodama. Mano žiniomis, ūkyje naudojamos kvapą mažinančios priemonės“, – kalbėjo R. Jonušienė.

„Kai į kaimynystę ateis pramonė, ferma pradės kvepėti“

Susisiekėme ir su tame pačiame kaime, maždaug už 300–400 metrų nuo pienininkystės ūkio, gyvenančiu Plungės rajono savivaldybės tarybos nariu Robertu Endriku. Klausėme, ar jis savo namų valdoje jaučia smarvę.

„Gyvename vakarinėje pusėje. Daugiausia kvapų turėtų lyg ir mums kliūti. 25-erius metus iš ūkio nebuvo jokios smarvės. Pastaruosius dvejus metus kartais, keletą dienų per metus, pasmirdi. Tragedijos tame neįžvelgiu“, – teigė R. Endrikas. „Žmogus, kuris gyvena visiškai šalia, gal ir dažniau smarvę jaučia, jis gal ir nori „išrūkyti“ tą fermą, bet… Man atrodo, jam labiau susirūpinti reikėtų dėl to, kad kaimynystėn Pramonės parkas ateina – jeigu pramonė bus tarši, ferma tam žmogui pradės kvepėti“, – tęsė mintį politikas.

„Esu terorizuojamas“

Neįmanoma įlįsti į svetimą kailį, suvokti, kas darosi vieno ar kito žmogaus galvoje. O svarbiausia, kad kiekviena pusė jaučiasi teisi: fermos kaimynystėje gyvenantis vyras sako išgyvenantis emocinį žlugdymą, o ūkio savininkas be užuolankų rėžia: „Esu terorizuojamas.“

Ūkininkas pasakojo, kad ūkis kaimyno dėka yra atsidūręs po padidinamuoju stiklu: „Įsivaizduokite: vienas žmogus rašo skundus, visos tarnybos lekia tikrinti. Ima mėginius, atlieka tyrimus, o pažeidimo nenustato. Tada ir vėl viskas iš naujo. Dirbti ramiai negalime, pyktis ima. Ir valstybei koks nuostolis, juk tie patikrinimai kainuoja. Mūsų ūkis modernus: karvės robotais melžiamos, srutų lagūnos uždengtos, filtrai įrengti, probiotikus naudojame. Perkame efektyvius, tokius, kokius ir valymo tinklai naudoja. O kaimynui vis negerai. Jaučiuosi terorizuojamas.“

Kvapų valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose vykdo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Gavome iš institucijos atsakymą, kad paskutinį kartą kvapų koncentracijos vertinimas ūkyje buvo atliktas 2025 m. gegužės 21 d. Neįspėję šeimininko apie planuojamą patikrinimą, vadovaudamiesi skundų autoriaus informacija, specialistai oro mėginius ir papildomus mėginius iš silosinės ėmė siloso pjaustymo ir vežimo metu ir iš siurblinės ir srutų lagūnos srutų pumpavimo metu (būtent tuo metu, kai tikėtinas intensyviausias kvapo sklidimas ir kai pareiškėjas skundžiasi intensyviausiu kvapu savo gyvenamojoje aplinkoje). Atlikus kvapo koncentracijos gyvenamojoje aplinkoje modeliavimą, padaryta išvada, kad kvapo koncentracijos vertė gyvenamosios aplinkos ore yra nuo 0,4 iki 2,9 europinio kvapo vieneto ir tai neviršija Higienos normos 5 punkte nustatytos didžiausios leidžiamos kvapo koncentracijos ribinės vertės.

Srutų išvežimas trunka savaitę

Kaip paaiškėjo, ūkininkas ir jo veikla nepatenkintas kaimynas – seni pažįstami, tarpusavyje bendravusių kaimynų vaikai, kurie pasiliko gyventi tėviškėje. Pasak ūkio savininko, problemos dėl kvapo prasidėjo dėl srutų vežimo į laukus.

„Tos nesąmonės prasidėjo, kai karštu oru vežėme iš lagūnų srutas į laukus. Tada tikrai smirdėjo. Dabar šį darbą planuojame vėsesniu oru, stebime vėjo kryptį, kad pūstų priešinga kaimynui kryptimi, – aiškino ūkininkas. – Yra numatyti terminai, kada ūkininkai gali išvežti iš lagūnų srutas. Laikomės tų reikalavimų. Ištuštinimas užtrunka maždaug savaitę, ir tuo laikotarpiu kvapas yra jaučiamas. Nesu piktybinis, nenoriu užkliūti, konfliktuoti, bet srutas kažkaip reikia išvežti.“

Kaimams modernėjant, mėšlo kvapas tapo problema

Modernėjame, kaimai darosi panašūs į miestus. Retas kuris kaimo gyventojas dar turi savo ūkelį, augina karves, kiaules. Todėl mėšlo kvapas, anksčiau kaimuose vertintas kaip natūrali kasdienybės dalis, šiuolaikinėje visuomenėje tapo problema. O jeigu tas kvapas sklinda iš fermos…

„Nėra žiemą jokio kvapo, o ir vasarą karves varysime į lauką, kad jis nesikoncentruotų vienoje vietoje. Ūkininkaujame, valstybei 150 tūkst. eurų mokesčių sumokėjome, o ramiai dirbti negalime“, – nesupranta kaimyno priešiškumo ūkininkas.

Tarp dviejų kaimynų perbėgo ne juoda katė – fermos kvapas

Kad ir kaip būtų gaila, dviejų kadaise taikiai kaimynystėje gyvenusių šeimų sūnų bendravimas jau keliasi į kriminalinį lygmenį. „Neseniai mano naujos traktoriaus priekabos buvo svastikos ženklais išdažytos. Technika brangi, drausta. Kviečiausi policiją. Atvažiavo pareigūnai, viską užfiksavo, įformino. Ruošiuosi paduoti kaimyną į teismą“, – pasakojo ūkininkas.

Jis teigė pykstantis ir nesuprantantis kaimyno veiksmų: „Argi čia ne terorizmas – nusprendėme sutvarkyti keliuką, kuriuo mes į fermą, kaimynas į savo sodybą važinėjame. Atlėkė, reikalavo parodyti medžiagų sertifikatus, stabdyti darbą. Seniūnę iškvietė. Šokdina visus kaip nori!“

Du kaimynai – dvi vienos istorijos versijos. Kurioje daugiau teisybės… ne žurnalistams pasverti. Faktas tas, kad gyvenimas tokioje įtampoje abiem vyrams sveikatą ir nervus gadina. O liūdniausia, kad tą įtampą, kaip ir ūkį iš tėvo, matyt, perims ir ūkininko sūnus, nes tokie nesutarimai greitai neišsprendžiami.