„Kviet­ka In“ nuo­tr.

„Kviet­ka In“ nuo­tr.

Iš tik­rų­jų, kaip pa­sa­ko­jo įkū­rė­ja Si­mo­na Stuo­pe­ly­tė, „Kviet­kos“ prie­šis­to­rė yra daug se­nes­nė. Veik­la pra­si­dė­jo prieš vi­sus vie­nuo­li­ka me­tų, iš pra­džių in­ter­ne­te, o pa­tys iš­ti­ki­miau­si klien­tai at­vyk­da­vo pa­siim­ti puokš­tės pas flo­ris­tę į na­mus. Si­mo­na su di­de­liu dė­kin­gu­mu pri­si­me­na pir­muo­sius klien­tus, jų pa­drą­si­ni­mo žo­džius, di­de­lę mei­lę kviet­koms ir no­rą kur­ti bei do­va­no­ti gro­žį.

O gė­lių ir ran­kų dar­bo do­va­nų par­duo­tu­vė­lė at­ne­šė daug nau­din­gos gy­ve­ni­mo pa­tir­ties, nes čia kas­dien su­tin­ka­mi nuo­sta­būs žmo­nės, čia už­si­mez­ga tvir­tos drau­gys­tės, šil­tos pa­žin­tys, užei­na ir tu­ris­tų iš ki­tų mies­tų, net iš už­sie­nio. Be­je, tu­ris­tai la­bai džiau­gia­si mū­sų gra­žia Plun­ge ir įsta­bio­mis jos apy­lin­kių vie­to­mis, nuo­šir­džiais ir darbš­čiais že­mai­čiais.

Pak­laus­ta, kaip su­gal­vo­jo par­duo­tu­vę pa­va­din­ti „Kviet­kos“ var­du, flo­ris­tė pa­pa­sa­ko­jo vai­kys­tė­je gir­dė­da­vu­si, kaip mo­čiu­tė taip gė­les va­din­da­vo. Ir sa­vo my­li­mos veik­los pa­va­din­ti ki­taip ne­ga­lė­jo. Ta­me žo­dy­je su­si­pi­na tai, kas se­na ir nau­ja, ar­ti­ma ir ger­bia­ma, tva­ru ir ki­to­niš­ka.

5-erių me­tų „Kviet­kos“ gim­ta­die­nio pro­ga Si­mo­na nuo­šir­džiai dė­ko­ja vi­siems, ku­rie ei­na kar­tu, laiks nuo lai­ko vis už­su­ka, nu­si­šyp­so, nu­per­ka ir taip pa­lai­ko vie­ti­nį smul­kų­jį vers­lą, gi­mu­sį iš mei­lės, idė­jos iš šil­tų jaus­mų mū­sų kraš­tui.

Vi­si kvie­čia­mi už­suk­ti, su­si­pa­žin­ti ir įsi­gy­ti kaž­ką gra­žaus su 30 pro­cen­tų gim­ta­die­nio nuo­lai­da.

Kur­ki­me gro­žį kar­tu!