Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Pa­sak Ire­nos, tu­jų gy­vat­vo­rė prie jos skly­po au­go jau ne vie­nus me­tus ir bu­vo nuo­lat pri­žiū­ri­ma. Anot jos, gy­vat­vo­rė ne tik puo­šė ap­lin­ką, bet ir at­li­ko pra­kti­nę funk­ci­ją – sau­go­jo nuo dul­kių bei triukš­mo. O da­bar, ne­li­kus gy­vat­vo­rės, jos na­mas sto­vi „pli­kas ir ba­sas“.

Mo­te­ris ti­ki­no ne­bu­vu­si in­for­muo­ta, kas lau­kia gy­vat­vo­rės. Esą prieš du mė­ne­sius į jos kie­mą bu­vo atė­jęs, kaip ji pa­ti tei­gė, Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jas ir lie­pė pa­si­ra­šy­ti kaž­ko­kį do­ku­men­tą. Ire­na sa­kė tuo me­tu ne­tu­rė­ju­si su sa­vi­mi aki­nių, tad už ką pa­si­ra­šė – ne­ži­nan­ti iki šiol. Mo­te­ris ne­ti­kė­to sve­čio tik spė­jo pa­klaus­ti, ar dar­bi­nin­kams neužk­liūs jos gy­vat­vo­rė, bet žmo­gus esą pa­ti­ki­no, kad, esant bū­ti­ny­bei, bus iš­rau­ta ne­bent tik vie­na ant­ra tu­ja, au­gan­ti pa­čia­me skly­po prie­ky­je, o ki­toms esą nie­kas ne­gre­sia.

Rie­ta­viš­kė sa­kė ne­sup­ran­tan­ti, ko­dėl jos tu­jų gy­vat­vo­rė už­kliu­vo val­džiai. Esą ša­lia yra ga­na pla­tus grio­vys – ko­dėl ne­bu­vo ga­li­ma į šią pu­sę pa­kreip­ti ta­ko, jei jau kliu­vo jos tu­jos.

Ire­na ne­gai­lė­jo kri­ti­kos žo­džių ir dvi­ra­čių ta­ką pro­jek­ta­vu­siems as­me­nims. Pa­sak jos, pli­ka aki­mi ma­ty­ti, kad šis ta­kas ga­vo­si krei­vas šlei­vas. Esą kiek to­lė­liau, pa­lei par­duo­tu­vę, jis su­siau­rin­tas vos iki pu­sant­ro met­ro, tad su­si­ti­kę du dvi­ra­ti­nin­kai čia nie­kaip ne­pra­si­lenks. Mo­te­ris spė­ja, kad val­džia ne­no­rė­jo „lip­ti“ į par­duo­tu­vės skly­pą, to­dėl ta­ką taip ab­sur­diš­kai su­siau­ri­no, o štai jos tu­jas ro­vė be jo­kio gai­les­čio.

„Ne­gi ga­lio­ja dvi­gu­bi stan­dar­tai?!“ – re­to­riš­kai klau­sė ji.

„Gi­miau ir užau­ga trem­ty­je, vė­liau, įsi­kū­rus Lie­tu­vo­je, rū­pė­jo pa­si­tar­nau­ti ki­tiems, pa­dė­ti. Vi­są gy­ve­ni­mą bu­vau neat­ly­gin­ti­na krau­jo do­no­rė. Ir nie­ka­da ne­su bu­vu­si taip su­gniuž­dy­ta mo­ra­liš­kai, kaip da­bar, po to­kio val­džios akib­rokš­to. Di­džią­ją sa­vai­tę, prieš pat šv. Ve­ly­kas, dar spė­jau nu­pin­ti vai­ni­kų iš sa­vo tu­jų ir nu­ne­šiau baž­ny­čią pa­puoš­ti. O po ke­lių die­nų į kie­mą at­va­žia­vo sun­kias­vo­rė ma­ši­na. Žiū­riu per lan­gą – kad jau vy­rai rau­na ma­no tu­jas, ku­rias puo­se­lė­jau su vy­ru Vla­du net 20 me­tų“, – pik­ti­no­si Ire­na.

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­tr.

Ar tik­rai bu­vo bū­ti­na rau­ti tu­jas ir ko­dėl mo­te­ris ne­bu­vo apie tai tin­ka­mai in­for­muo­ta, „Labas, Plunge“ tei­ra­vo­si Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės Ūkio plėt­ros ir in­ves­ti­ci­jų sky­riaus spe­cia­lis­tės Ind­rės Va­la­vi­čie­nės.

Ji ak­cen­ta­vo, kad mi­nė­tos tu­jos au­go vals­ty­bei pri­klau­san­čio­je že­mė­je, to­dėl bu­vo priim­tas spren­di­mas jas rau­ti.

„Šios gy­ven­to­jos tu­jų gy­vat­vo­rė bu­vo pa­so­din­ta ir au­go lais­vo­je vals­ty­bi­nė­je že­mė­je, o ne mi­nė­tos gy­ven­to­jos skly­po ri­bo­se, to­dėl te­ko jas iš­rau­ti. Ir to­kia si­tua­ci­ja bu­vo ne pas šią vie­ną gy­ven­to­ją, ties ki­tais skly­pais taip pat te­ko pa­ša­lin­ti įvai­rias kliū­tis, ku­rios bu­vo vals­ty­bi­nė­je že­mė­je. Pro­jek­tas pa­reng­tas ir dvi­ra­čių ta­kas nu­ties­tas vals­ty­bi­nė­je že­mė­je, mes tik­rai ne­si­bro­vė­me į pri­va­čias gy­ven­to­jų val­das“, – pa­ti­ki­no spe­cia­lis­tė.

Tuo tar­pu Ire­na žur­na­lis­tus ti­ki­no, kad tu­jos au­go jos skly­pe, tik ji ne­san­ti pa­si­da­riu­si tiks­lių sa­vo skly­po ka­dast­ri­nių ma­ta­vi­mų, to­dėl ir ne­ga­lin­ti įro­dy­ti sa­vo tie­sos.

Be­lie­ka ti­kė­tis, kad ši ne­ma­lo­ni si­tua­ci­ja pa­ska­tins ją kreip­tis į spe­cia­lis­tus ir tiks­liai iš­siaiš­kin­ti, kur bai­gia­si jos že­mė ir pra­si­de­da vals­ty­bi­nė. Tei­sės ak­tai nu­ro­do, kad vals­ty­bi­nė že­mė tu­ri lik­ti lais­va ar­ba ga­li bū­ti nau­do­ja­ma in­ži­ne­ri­niams tink­lams ir sta­ti­niams, to­kiems kaip dvi­ra­čių ta­kai, ties­ti. Jei to­kio po­rei­kio nė­ra, pa­lei ke­lią ei­nan­ti vals­ty­bi­nė že­mė pa­si­tar­nau­ja kaip lais­va ža­lio­ji zo­na.

Ne pa­slap­tis, kad kai kas su­ma­no ap­žel­din­ti šią ža­lią­ją zo­ną me­džiais ar krū­mais, ar­ba, dar blo­giau, už­tve­ria ją tvo­ra. Net jei to­kia sa­vi­veik­la ke­lis de­šimt­me­čius nie­kam ne­kliu­vo, vie­ną die­ną Sa­vi­val­dy­bė ar­ba Na­cio­na­li­nė že­mės tar­ny­ba ga­li pa­rei­ka­lau­ti pa­ša­lin­ti „kliū­tį“.