Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nuo šių metų sausio mėnesio įsigaliojus Labdaros ir paramos įstatymo pataisoms keitėsi 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) skyrimo tvarka. Iš paramos gavėjų sąrašo išbrauktos biudžetinės įstaigos – mokyklos, darželiai, bibliotekos, kultūros centrai, jaunimo centrai ir kitos, mūsų manymu, svarbios įstaigos.

Nors Plungės kultūros centrui šios įstatymo pataisos didelės reikšmės neturės, tačiau jos yra moraliai neteisingos. Pavadinčiau tokį sprendimą visiška nesąmone. Esu įsitikinęs, kad žmogus turi turėti visišką laisvę nuspręsti, kam nori skirti savo GPM dalį. Pagalvokime, ar mažo miestelio gyventojas, kuris nebegalės remti nei mokyklos, nei bibliotekos, bus suinteresuotas pervesti pinigus visuomeninei organizacijai, kuri veiklą vykdo kažkur kitur…

Atrodo neteisinga, kad privati mokykla gali būti paramos gavėja, o valstybinė – negali. Kaip neteisinga ir tai, kad ant to paties laiptelio statomos politinės partijos – juk parlamentinės partijos taip pat gauna valstybinį finansavimą.

Kodėl turiu skirti savo sukauptas lėšas tam, kam nori kažkas kitas? Kodėl negaliu elgtis taip, kaip manau esant teisinga? Jei savo miestelyje matau svarbius dalykus, aš ir noriu būti būtent jų dalimi, aš noriu padėti įgyvendinti būtent tas idėjas, kurios man svarbios visai nepriklausomai nuo įgyvendintojų juridinio statuso. Kaip ir minėjau, šių pataisų didelis akibrokštas tas, kad jei mokykla ar kultūros įstaiga yra biudžetinės organizacijos, tai joms negalima skirti savo GPM dalies, o štai partijai, nors ji gauna didžiulę biudžeto dotaciją, galima ar net privalėsime tai daryti.

Jei mano miestelyje yra tik mokykla ir kultūros centras ir nėra jokios kitos nebiudžetinės organizacijos, kodėl negaliu prisidėti prie jų sėkmingesnės veiklos? Kodėl negaliu kartu įgyvendinti mums visiems įdomių projektų, kuriuos matau, kuriuose dalyvauju, ir galėsiu jausti, kad jie auga ir dėl mano pagalbos. Kodėl turiu skirti gal net kokiame mieste už 300 kilometrų veikiančiai organizacijai, kurios veiklos net nežinau? Visiška nesąmonė. Gal tuomet reikėtų finansuoti tas įstaigas padoriai?

Kažkoks užburtas ratas. Tai gal ir verslo organizacija negalės būti mecenate ir prisidėti prie nacionalinės įstaigos projekto? Galės. Tad kuo tai skiriasi? Aš kaip fizinis asmuo negaliu skirti savo lėšų paramai tam, kam noriu, o mano organizacija gali. Mano supratimu, tai didžiulė žala visam kultūros ir švietimo sektoriui. Bet esmė net ne tai. Liūdniausia, kad tai daroma visiškai nepaisant žmogaus interesų.

Tiesa, įstatymų leidėjai neužkirto galimybės biudžetinėms įstaigoms imtis iniciatyvos ir steigti paramos ir labdaros fondus. Tokį siūlymą vertinčiau kaip automatinį stūmimą į dvigubą buhalteriją, to, kas buvo nusistovėję ir skaidru, apgaubimą kažkokiais netikrumais, interpretacijomis. Tėvai, norintys paremti kolektyvą, kurį lanko jų vaikai, greičiausiai steigs paramos fondus, o kai kurie jau yra ir įsteigę, tačiau mums kaip centrui… Reikia siekti, kad žmonės laikytųsi įstatymų, kad įstatymai padėtų, bet ne trukdytų dirbti.