Turbūt ne vienas pagalvojote apie tai, sekdami Gintauto Palucko neaiškios kilmės turto istorijas ir jo bandymus teisintis, vadinti žurnalistų tyrimus fantazijomis. Kyla klausimas: ar visi politikai tokie? Ne, ne visi. Vis dėlto, neskaidrus valstybės lėšų naudojimas, abejotinas turto įsigijimas ir netinkami ryšiai su verslo subjektais yra nuolatinės grėsmės demokratiniam valdymui ir visuomenės pasitikėjimui.

Štai, pavyzdžiui, pažvelkime į Japoniją. Šalis patiria ryžių krizę – šio pagrindinio maisto produkto kaina per pastaruosius metus išaugo daugiau nei dvigubai. Japonai priversti naudoti krizėms sukauptas atsargas, valstybė dalina ryžius maisto bankams.

Neseniai atsistatydino Japonijos žemės ūkio ministras Taku Eto. Jis pareiškė, kad jam niekada nereikia pirkti ryžių, nes rėmėjai jų jam dovanoja tiek, kad net gali pardavinėti. Japonai buvo šokiruoti dėl tokio cinizmo. Netrukus T. Eto atsiprašė, sakydamas, kad savo komentarais nuėjo „per toli“, ir atsistatydino, kai opozicija pagrasino pareikšti jam nepasitikėjimą.

O kaip pas mus? G. Paluckas daugelio žmonių akyse akivaizdžiai prarado pasitikėjimą, tačiau atrodo, kad pats to nesureikšmina. Nors jo elgesys kelia didelių klausimų dėl skaidrumo, nematome, kad būtų imamasi atitinkamų veiksmų.

Ar Lietuvoje būna kitaip? Prisiminkime 1999 metus, kai prezidentas Valdas Adamkus išreiškė nepasitikėjimą premjero Gedimino Vagnoriaus vykdoma politika. Į atvirą kovą su prezidentu įsivėlęs žemaitis G. Vagnorius paliko postą ir vėliau pats pripažino pasielgęs teisingai.

Skaidrumas ir atskaitomybė yra esminiai elementai bet kurioje demokratinėje valdymo sistemoje, užtikrinantys piliečių pasitikėjimą ir valstybės institucijų legitimumą. Pasitikėjimas susvyruoja, kai politikai susiduria su rimtais kaltinimais dėl neskaidraus valstybės lėšų naudojimo, neaiškios pajamų istorijos, abejotino turto įsigijimo ar netinkamų ryšių.

G. Paluckui galima pritaikyti ne vieną minėtą punktą. Laikas parodys, ar jis toliau gramzdins save ir kenks valstybės reputacijai.