Regionuose kuria daug puikių, profesionalių menininkų ir kūrėjų, tačiau dažnai jų vadovaujamų trupių nariai yra moksleiviai, jaunimas ar meno mėgėjai. Vis dar tenka girdėti – net iš aukščiausio lygio kultūros politikų, kai kurių kultūros strategų, menininkų ar akademinės bendruomenės atstovų – nuomonę, kad tai esą nėra „tikrasis menas“, kad tokie kūrėjai yra mažiau profesionalūs, o jų kūryba negali būti vertinama taip pat kaip profesionalų, kuriančių su profesionaliomis trupėmis. Mėgėjų meno kolektyvai neretai pristatomi tarsi menkesnės vertės kultūros reiškinys. Todėl teigiama, kad tikrasis menas – tai tas „atvežtinis, iš ten, iš miesto, iš centro“.

Mano nuomone, kuri remiasi tiek gilia praktika, stebėjimu, tiek teorinėmis įžvalgomis, toks požiūris yra neteisingas ir jį būtina keisti. Jis žalingas ne tik patiems kūrėjams regionuose, bet ir visai Lietuvos kultūros ekosistemai.

Pirmiausia reikia aiškiai pasakyti: profesionalumą apibrėžia ne geografinė vieta ir ne tai, su kuo dirbi – profesionalais ar mėgėjais, o kompetencija, meninis lygis, atsakomybė už rezultatą ir poveikis kultūrai. Regionuose dirbantys kūrėjai, vadovaujantys chorams, šokių kolektyvams, jaunimo studijoms, labai dažnai turi aukštą profesinį pasirengimą, kuria sudėtingus meno procesus ir pasiekia rezultatų, kurie matomi ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje erdvėje.

Darbas su mėgėjais nėra žemesnės vertės kūryba. Priešingai – tai viena sudėtingiausių meno formų. Reikia ne tik meninio talento, bet ir pedagoginių, lyderystės, psichologinių gebėjimų. Profesionalas, kuris sugeba pakelti mėgėjų kolektyvą iki aukšto meninio lygio, atlieka milžinišką kultūrinę misiją. Tai yra kūryba, tik kitokio pobūdžio – procesinė, bendruomeninė, ilgalaikė.

Kita vertus, rezultatai kalba patys už save. Regionų kolektyvai laimi tarptautinius konkursus, dalyvauja prestižiniuose festivaliuose, reprezentuoja Lietuvos vardą užsienyje. Jei tai nėra profesionalumo įrodymas, tuomet kyla klausimas, kokiais kriterijais mes iš viso matuojame kultūros vertę.

Šis nuvertinantis požiūris dažnai kyla iš siauro profesionalios kūrybos apibrėžimo, kuris vis dar siejamas tik su didmiesčių institucijomis, individualiu autoriniu menu ar „aukštąja scena“. Tačiau šiuolaikinė kultūra seniai peržengė šias ribas. Bendruomeninė, dalyvaujamoji, edukacinė kūryba yra lygiavertė kultūros dalis.

Todėl požiūris, kad regionuose dirbantys kūrėjai yra „lyg ir netikri profesionalai“, nėra nei teisingas, nei pagrįstas. Jį būtina keisti – kultūros politikoje, finansavimo modeliuose, vertinimo kriterijuose ir, svarbiausia, mąstyme.

Tik tada pripažinsime paprastą, bet esminę tiesą: be regionų kūrėjų nebūtų nei stiprios bendruomenės, nei jaunų talentų, nei gyvos Lietuvos kultūros.