Maž­daug prieš me­tus, sau­sio 27-ąją, Rie­ta­vo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tui pra­dė­jo va­do­vau­ti nau­jas vir­ši­nin­kas. Me­tai – pa­kan­ka­mas lai­kas įver­tin­ti pir­muo­sius spren­di­mus, pa­žin­ti ko­lek­ty­vą ir su­pras­ti, ku­ria kryp­ti­mi ju­da ko­mi­sa­ria­tas. Apie kas­die­nius dar­bus, iš­šū­kius, va­do­va­vi­mą pa­rei­gū­nų ko­man­dai ir tai, kas sle­pia­si už vir­ši­nin­ko pa­rei­gų, – po­kal­by­je su Rie­ta­vo po­li­ci­jos va­do­vu Do­na­tu Lu­ku.

– Jau me­tai, kai va­do­vau­ja­te Rie­ta­vo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tui. Kaip priė­mė­te ko­lek­ty­vą ir kaip jis priė­mė nau­ją va­do­vą?
– Tai pir­mas ko­mi­sa­ria­tas, ku­riam va­do­vau­ju. Anks­čiau dir­bau Klai­pė­dos ra­jo­no po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Veik­los sky­riaus va­do­vu. Nau­ja vie­ta, nau­jas ko­lek­ty­vas – vi­sa­da šioks toks iš­šū­kis, bet va­do­va­vi­mo pa­tir­ties jau tu­rė­jau.
Aš ko­lek­ty­vą priė­miau la­bai šil­tai ir pa­ts jo­kios prieš­prie­šos ne­jau­čiau. Rie­ta­vo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tas ne­di­de­lis, bet la­bai vie­nin­gas. Kad esa­me ma­ži, dar ne­reiš­kia, kad silp­ni. Esa­me stip­rūs. Kiek­vie­nas ko­man­do­je ži­no, ko atė­jo į po­li­ci­ją.

– Ko­kia Jū­sų pa­tir­tis bend­rau­jant su sa­vi­val­da ir gy­ven­to­jų bend­ruo­me­ne?
– Gra­žiai bend­ra­dar­biau­ja­me su sa­vi­val­da. O su gy­ven­to­jų bend­ruo­me­ne – vi­siems ge­ras ne­bū­si: jei­gu do­ras žmo­gus, tai do­rai ir prii­ma, o jei­gu ne­nau­dė­lis – ge­ro žo­džio ir neiš­gir­si. Bet veik­los Rie­ta­ve tik­rai tu­ri­me.

– Ko­kius tiks­lus sau kė­lė­te atei­da­mas į vir­ši­nin­ko vie­tą, ku­riuos jau pa­vy­ko įgy­ven­din­ti?
– Pir­mas tiks­las bu­vo nie­ko ne­pab­lo­gin­ti, o jei­gu pa­vyks, ir pa­ge­rin­ti. Ma­nau, kad pa­blo­gin­ti nie­ko ne­pab­lo­gi­nau, o ar pa­vy­ko ką nors pa­ge­rin­ti, ga­lė­tų at­sa­ky­ti tik ko­lek­ty­vas.

– Kiek pa­rei­gū­nų dir­ba Rie­ta­vo po­li­ci­jos ko­man­do­je, su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­du­ria­te or­ga­ni­zuo­da­mas veik­lą?
– Dir­ba­me 10 pa­rei­gū­nų. Žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių trū­ku­mas – pa­grin­di­nis iš­šū­kis or­ga­ni­zuo­jant ko­mi­sa­ria­to veik­lą. Bet tu­rė­tu­me įver­tin­ti ir tai, kad trau­kia­si ne tik pa­rei­gū­nų skai­čius, ma­žė­ja ir gy­ven­to­jų bend­ruo­me­nė. Ko­mi­sa­ria­tas sa­vo funk­ci­jas at­lie­ka, už 2025 me­tų veik­lą vi­suo­me­nei at­si­skai­ty­si­me per ata­skai­ti­nį su­si­rin­ki­mą, ku­rį pla­nuo­ja­me su­reng­ti va­sa­rio mė­ne­sį.

– Ko­kios, Jū­sų nuo­mo­ne, sa­vy­bės bū­ti­nos, kad bū­tum ge­ru pa­rei­gū­nu? Ko rei­ka­lau­ja­te iš ko­le­gų?
– Po­li­ci­nin­kas tu­ri bū­ti at­si­da­vęs dar­bui, apie pikt­nau­džia­vi­mą – ko nors ne­ma­ty­mą, dangs­ty­mą – net min­ties ne­ga­li bū­ti. Ma­no va­do­vau­ja­mo ko­lek­ty­vo na­rys tu­ri no­rė­ti ir ga­lė­ti dirb­ti. O kaip dirb­ti, mo­ko­mės kas­dien įgy­da­mi vis nau­jos pa­tir­ties. To­bu­lė­ji­mui ri­bų nė­ra. Džiau­giuo­si, kad ra­do­me bend­rą są­ly­čio taš­ką ir dar­niai at­lie­ka­me dar­bus.

– Pa­rei­gū­no tar­ny­ba at­sa­kin­ga ir ne­leng­va. Kaip mo­ty­vuo­ja­te sa­vo va­do­vau­ja­mus dar­buo­to­jus?
– Tai­ko­me tra­di­ci­nes ska­ti­ni­mo prie­mo­nes. Jei­gu dar­buo­to­jams ky­la pro­ble­mų dėl vai­kų, lei­džia­me nuo­to­li­nį dar­bą. Ska­ti­nu ko­le­gas ir ne­gai­lė­da­mas ge­rų žo­džių.

– Kaip api­bū­din­tu­mė­te sa­vo va­do­va­vi­mo sti­lių?
– Esu prin­ci­pin­gas, ne­to­le­ran­tiš­kas pa­žei­di­mams, ypač jei­gu įžvel­giu ty­čią. Tu­riu nuo­mo­nę, bet vi­sa­da iš­klau­sau ir ko­le­gų pa­ta­ri­mus, pa­siū­ly­mus. Sten­gia­mės ras­ti bend­rą su­ta­ri­mą, bet ten, kur ky­la at­sa­ko­my­bės klau­si­mas, ta­riu pa­sku­ti­nį žo­dį.

– Ar per tą lai­ką, kai va­do­vau­ja­te Rie­ta­vo ko­mi­sa­ria­tui, įvy­ko koks re­zo­nan­si­nis įvy­kis?
– To­kiu pa­va­din­čiau at­ve­jį, kai Tve­rų se­niū­ni­jo­je griu­vo pa­sta­tas ir po juo žu­vo žmo­gus. Sun­kiau­sia bu­vo už­tik­rin­ti, kad į nu­griu­vu­sį sta­ti­nį nei­tų jo sa­vi­nin­kė. Mo­teris ver­žė­si grįž­ti, o mums rei­kė­jo už­tik­rin­ti, kad ne­lai­mė ne­pa­si­kar­to­tų. Spren­di­mą ra­do­me kar­tu su sa­vi­val­dos at­sto­vais. Pa­si­ta­rę nu­ta­rė­me ob­jek­tą ap­tver­ti ne juos­ta, o rim­ta tvo­ra.

– 2012 me­tais Jums įteik­tas tuo­me­ti­nio Lie­tu­vos prem­je­ro pa­dė­kos raš­tas už do­rą ir są­ži­nin­gą tar­ny­bą, už pui­kius re­zul­ta­tus ko­vo­jant su ko­rup­ci­ja ir vyk­dant jos pre­ven­ci­ją. Dve­jus me­tus bu­vo­te pa­skelb­tas dau­giau­sia ky­ši­nin­kų de­mas­ka­vu­siu ša­lies pa­rei­gū­nu. Ko­kių nu­si­kal­ti­mų pre­ven­ci­jai ski­ria­te dau­giau dė­me­sio va­do­vau­da­mas Rie­ta­vo po­li­ci­jai?
– Kaž­ko­kios vie­nos kryp­ties neišs­kir­čiau. Bet di­des­nį dė­me­sį ski­ria­me ko­vai su nar­ko­ti­nių me­džia­gų var­to­ji­mu ir pla­ti­ni­mu. Džiau­giuo­si, kad me­ro dė­ka yra pa­tvir­tin­tas reagavimo ir pagalbos teikimo al­go­rit­mas, ku­ris lei­džia mums lais­viau kont­ro­liuo­ti elekt­ro­ni­nių ci­ga­re­čių ir jų pa­pil­dų nau­do­ji­mą mo­kyk­lo­se.

– Nuo ka­da dir­ba­te vi­daus rei­ka­lų sis­te­mo­je, ką esa­te bai­gęs? Ko­kios pa­tir­ties bu­vo­te įgi­jęs prieš pa­ski­riamas į Rie­ta­vo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­tą?
– Po vi­du­ri­nės mo­kyk­los įsto­jau į My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to Kau­no po­li­ci­jos fa­kul­te­tą, kur pa­bai­giau pir­mi­nės gran­dies po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų kur­sus. 2007 me­tais po pra­kti­kos pra­dė­jau dirb­ti. Įs­to­jau į My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to nea­ki­vaiz­di­nį sky­rių, kur bai­giau tei­sę ir val­dy­mo spe­cia­ly­bę. O pa­tir­ties tar­ny­bo­je sė­miau­si nuo pa­čios že­miau­sios gran­dies, ne­per­šok­da­mas nė vie­no laip­te­lio: ke­lių po­li­ci­jos pa­tru­lis, vy­resn. pa­tru­lis, vyr. pa­tru­lis, ty­rė­jas, vy­resn. po­sti­nis, ty­rė­jas, vyr. ty­rė­jas, sky­riaus ve­dė­jas. Ir tik ta­da sė­dau į ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­ko kė­dę.

– Ar po­li­ci­nin­ko ke­lią pa­si­rin­ko­te to­dėl, kad šis dar­bas bu­vo Jū­sų sva­jo­nė?
– Ma­no tė­tis bu­vo po­li­ci­nin­kas. To­dėl, ma­tyt, dar ne­gi­męs ži­no­jau, kad juo bū­siu ir aš. Šei­ma pa­lai­kė ma­no pa­si­rin­ki­mą, bet ne­ska­ti­no. Sa­ky­čiau, kad tė­tis, įver­ti­nęs pro­fe­si­jos pa­vo­jin­gu­mą, kar­tais net ban­dė at­kal­bė­ti. Bet aš tvir­tai lai­kiau­si sa­vo ir šian­dien esu sis­te­mos da­lis.

– Koks esa­te už tar­ny­bos ri­bų? Kur gy­ve­na­te, ar esa­te su­kū­ręs šei­mą?
– Gi­miau ir gy­ve­nu Gargž­duo­se. Su žmo­na Ša­rū­ne, ku­ri taip pat pa­rei­gū­nė, au­gi­na­me du sū­nus – pen­ke­rių Jo­kū­bą ir de­šim­ties me­tų Do­mi­ny­ką. Mėgs­ta­me ke­liau­ti. Kol vai­kai bu­vo ma­ži, va­ži­nė­jo­me tik po Lie­tu­vą, kai­my­ni­nes ša­lis, o da­bar jau ir po Eu­ro­pą pa­ke­liau­ja­me. Tu­rė­da­mas lai­ko su šei­ma va­ži­nė­ju dvi­ra­čiais, o kar­tais iš­si­ruo­šiu į me­džiok­lę. Ne­su už­kie­tė­jęs me­džio­to­jas – tik mė­gė­jas, sve­čio tei­sė­mis su bū­re­lio vy­rais ret­kar­čiais išei­nan­tis į me­džiok­lę.

– Ar dėl tar­ny­bos daž­nai ati­ma­te lai­ką iš na­miš­kių? Ir… kas va­do­vau­ja šei­mai, ku­rio­je du pa­rei­gū­nai?
– Kaip jau mi­nė­jau, dėl žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių trū­ku­mo ten­ka už­si­bū­ti tar­ny­bo­je. Ta­čiau apie lai­ką, atim­tą iš šei­mos, dau­giau­siai ga­lė­tų pa­sa­ky­ti ma­no žmo­na. O dėl „vir­šaus“ šei­mo­je – jį lai­ko vai­kai.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te sau ir sa­vo va­do­vau­ja­miems po­li­ci­nin­kams?
– Ko­lek­ty­vui tai kant­ry­bės. Nes kiek­vie­nas va­do­vas atei­na su sa­vo vi­zi­ja. O tą vi­zi­ją įgy­ven­di­na vi­sa ko­man­da. Ir, ži­no­ma, sėk­mės – sau ir ko­lek­ty­vui.

– Ačiū už po­kal­bį.