Nuot­rau­ka iš G. Ra­mo­no su­rink­tos ar­chy­vi­nės me­džia­gos

Ki­lo iš pa­li­var­kų

Sa­vo pa­sa­ko­ji­mą G. Ra­mo­nas pra­dė­jo ne vie­ną va­ka­ro da­ly­vį nu­ste­bi­nu­siu fak­tu. Pa­si­ro­do, kad Alek­sand­ra­vas se­niau bu­vo va­din­tas Ki­biš­kiais. Pa­ties Alek­sand­ra­vo užuo­maz­gos yra sie­ja­mos su apie 1840–1845 m. gra­fo Alek­sand­ro Plia­te­rio įkur­tais pa­li­var­kais. Di­džiuo­ju Alek­sand­ra­vu pa­va­din­tas pa­li­var­kas įkur­tas iš jų nuo­mo­tų že­mių iš­va­rius Ki­biš­kių ir Puš­ko­rių kai­mų vals­tie­čius. Vait­kų kai­mo že­mė­je bu­vo pa­sta­ty­tas Ma­žo­jo Alek­sand­ra­vo pa­li­var­kas.

Šio­je vie­to­je ka­dai­se sto­vė­jęs pa­li­var­kas at­li­ko Ša­tei­kių dva­ro ūki­nio pa­da­li­nio funk­ci­ją. Iš jo ad­mi­nist­ruo­tos pie­ti­nė­je val­dos da­ly­je bu­vu­sios že­mės. Įve­dus že­mės re­for­mą, pa­li­var­kas bu­vo pa­nai­kin­tas. 1861 m. įku­ria­mas Kar­te­nos vals­čius. Jo pa­grin­du ta­po Alek­sand­ra­vo, Kar­te­nos ir Mi­šui­čių dva­rams pri­klau­sę Kar­te­nos pa­ra­pi­jos kai­mai.

Di­džiau­si iš pa­li­var­ko sta­ti­nių – kluo­nas ir kar­vi­dė – su­de­gė apie 1926 m. Tais pa­čiais me­tais su­de­gė ir mū­ri­nė jau­ja. Apie 1986 m. nu­griau­tos ark­li­dės ir dva­ro lai­kus me­nan­tis di­džiu­lis na­mas. Jį su šim­tu hek­ta­rų že­mės bei ki­tais še­šiais pa­sta­tais bu­vo nu­si­pir­kęs K. Riep­ša.

Pat­rio­tiš­kas mo­ky­to­jas…

Lai­kui bė­gant kei­tė­si tiek pa­ts Alek­sand­ra­vas, tiek ir čia gy­ve­nu­sių žmo­nių kas­die­ny­bė. Pa­sak G. Ra­mo­no, kai­me ak­ty­viai vei­kė šau­lių bū­rys, įkur­tas 1930 m. va­sa­rio 13 d. Čia bū­da­vo or­ga­ni­zuo­ja­mi įvai­rūs kul­tū­ri­niai ir ka­ri­nio po­bū­džio ren­gi­niai. Mi­ni­jos slė­ny­je įreng­to­je šau­dyk­lo­je vyk­da­vo šau­dy­mo var­žy­bos.

Nuot­rau­ka iš G. Ra­mo­no su­rink­tos ar­chy­vi­nės me­džia­gos

Alek­sand­ra­vo šau­liai 1933 m. pa­sky­rė tau­ti­nio auk­lė­ji­mo ren­gi­niams. Tuo­met iš Kau­no at­vy­ko Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos tau­ti­nio auk­lė­ji­mo ir pro­pa­gan­dos sky­riaus at­sto­vai. Jie čia skai­tė pa­skai­tas. Vie­ti­niai iš­vy­do ir do­ku­men­ti­nį fil­mą apie Klai­pė­dos kraš­to iš­va­da­vi­mą, Šau­lių są­jun­gos de­šimt­me­čio mi­nė­ji­mą bei len­kų oku­puo­tą Vil­nių.

Nau­jo­ji Alek­sand­ra­vo pra­džios mo­kyk­la ati­da­ry­ta 1932 m. Jos mo­ky­to­jais Švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ja pa­sky­rė jau­ną Gul­bins­kų šei­mą. An­ta­nas Gul­bins­kas bai­gė mo­ky­to­jų se­mi­na­ri­ją, jo žmo­na Il­ma­ra – gim­na­zi­ją. Is­to­ri­kas pa­sa­ko­jo, kad A. Gul­bins­kas bu­vęs la­bai griež­tas mo­ky­to­jas. Už draus­mės ne­si­lai­ky­mą jis mo­ki­niams skir­da­vęs fi­zi­nes baus­mes. Pra­si­žen­gu­siems jis liep­da­vo tu­pė­ti iš­tie­sus ran­kas į prie­kį. Ši baus­mė tarp vai­kų bu­vo pra­min­ta „zui­kių šau­dy­mu“. Ma­žes­nius nu­si­žen­gi­mus pa­da­rę vai­kai bū­da­vo sta­to­mi ar­ba klup­do­mi kam­pe. Dėl to pa­mo­ko­se bū­da­vo ty­lu.

A. Gul­bins­kas bu­vo di­de­lis pa­trio­tas. Jis ak­ty­viai da­ly­va­vo ir šau­lių bū­rio veik­lo­je, o nuo 1934 m. pa­ts jam va­do­va­vo. Vė­liau mo­ky­to­jui su šei­ma te­ko trauk­tis į Va­ka­rus. Mi­rė JAV, pa­lai­do­tas Los An­dže­le – to­se pa­čio­se ka­pi­nė­se kaip ir po­pžvaigž­dė Maik­las Džek­so­nas, ak­to­rė Eli­za­bet Tei­lor bei dau­gy­bė ki­tų gar­se­ny­bių.

…ir ap­suk­rus ma­lū­ni­nin­kas

Nuot­rau­ka iš G. Ra­mo­no su­rink­tos ar­chy­vi­nės me­džia­gos

Dar vie­na įdo­mi vie­tos as­me­ny­bė – tai XX am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je gy­ve­nęs Liep­gi­rių ma­lū­ni­nin­kas Ka­zi­mie­ras Šlei­nius. Jis bu­vo vie­nas iš Pa­ku­tu­vė­nų kai­mo ga­le bu­vu­sio van­dens ma­lū­no tar­nų. Ma­lū­ną val­dė iš prū­sų kraš­to at­si­kė­lę Ecol­dai. Ka­dan­gi Šlei­nius bu­vo la­bai ap­suk­rus, Ecol­dai su­ti­ko už jo iš­te­kin­ti sa­vo duk­te­rį Emi­li­ją. Ats­ta­tęs Emi­li­jos bro­lių nu­pirk­tą ap­griu­vu­sį Nar­vai­šių ma­lū­ną, Šlei­nius jį par­da­vė. Už gau­tus pi­ni­gus Liep­gi­riuo­se nu­si­pir­ko 85 hek­ta­rus že­mės. Ten pa­si­sta­tė nau­ją ma­lū­ną ir so­dy­bą.

Anot G. Ra­mo­no, Šlei­nius bu­vo ki­lęs iš pra­sčio­kų, to­dėl vi­są gy­ve­ni­mą sten­gė­si pa­dė­ti ne­tur­tin­giems žmo­nėms. To­kį jo bū­dą pui­kiai iliust­ruo­ja vie­nas nu­ti­ki­mas. Mi­rus vie­tos keis­tuo­liui ir el­ge­tai Jon­ka­ze­liui, Šlei­nius nu­siun­tė pa­siun­ti­nius pas Kar­te­nos kle­bo­ną. Ku­ni­gui pra­neš­ta apie Šlei­niaus gi­mi­nė­je vyk­sian­čas lai­do­tu­ves.

Baž­ny­čia bu­vo iš­kil­min­gai pa­puoš­ta. Dar prie til­to per Mi­ni­ją pro­ce­si­ją pa­si­ti­ko lai­do­tu­vių var­pai. Lai­do­tu­vėms pa­si­bai­gus K. Šlei­nius išė­jo prie­šais mi­nią, pa­dė­ko­jo kle­bo­nui ir ta­rė: „Kle­bo­nė­li, čia bu­vo var­gin­gas žmo­ge­lis. Nė man jis nie­ko ne­pa­li­ko, nė tams­tai nie­ko ne­duo­du.“ Ne­ti­kė­ta pa­sa­ko­ji­mo ato­maz­ga bu­vo pa­ly­dė­ta su­si­rin­ku­sių­jų juo­ku.

Pats K. Šlei­nius sa­vo gy­ve­ni­mą už­bai­gė var­ge ir be­si­slaps­ty­da­mas nuo oku­pan­tų. Jo žmo­na ir sū­nus Leo­nas bu­vo iš­trem­ti į Si­bi­rą.

Var­gus at­ne­šu­si oku­pa­ci­ja

Atė­jęs Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras ir po jo se­kęs so­viet­me­tis į Alek­sand­ra­vą at­ne­šė daug ne­gan­dų. Prie til­to per Mi­ni­ją 1944 m. vy­ko vo­kie­čių bei so­vie­tų tan­kų su­si­šau­dy­mas. Kiek vė­liau, 1948 m., į Si­bi­rą iš­vež­tos stam­bių vie­tos ūki­nin­kų šei­mos.

Alek­sand­ra­vo apy­lin­kė­se vy­ko ir par­ti­za­ni­nis pa­si­prie­ši­ni­mas. Yra ži­nių apie Kar­te­no­je 1923 m. gi­mu­sį My­ko­lą Kli­mą-Ram­by­ną. No­rė­da­mas iš­veng­ti tar­ny­bos so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je, 1944 m. jis įsto­jo į stri­bus, o pra­si­dė­jus re­zis­ten­ci­niam ju­dė­ji­mui pa­lai­kė ry­šius su par­ti­za­nais. Su­kau­pęs gink­lų bei amu­ni­ci­jos at­sar­gų, Ram­by­nas 1946 m. ru­de­nį pa­si­trau­kė į miš­ką. Žu­vo Alek­sand­ra­ve 1949 m. ba­lan­džio 13 d. Jo kū­nas už­kas­tas gre­ta ka­pi­nių, vie­na­me iš tė­vų že­mė­je bu­vu­sių bul­via­ru­sių. Ka­dan­gi ko­lū­kio lai­kais ši vie­ta bu­vo iš­ly­gin­ta, ka­po at­sek­ti ne­beį­ma­no­ma.

Nuot­rau­ka iš G. Ra­mo­no su­rink­tos ar­chy­vi­nės me­džia­gos

Sa­vo pa­sa­ko­ji­mą is­to­ri­kas G. Ra­mo­nas pa­pil­dė įvai­ria ar­chy­vi­ne me­džia­ga. Tai įvai­rios to lai­ko­tar­pio nuo­trau­kos, do­ku­men­tai, že­mė­la­piai ir ki­ta. Dėl to va­lan­dą tru­kęs ren­gi­nys pra­bė­go neį­ti­kė­ti­nai grei­tai. Be­je, jo da­ly­viai ga­lė­jo iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti ir su Alek­sand­ra­vo kraš­to mu­zie­jaus „Mej­ga“ do­ku­men­tų pa­ro­da „Alek­sand­ra­vo apy­lin­kių žmo­nės ir įvy­kiai“. Šią kraš­to­ty­ri­nę me­džia­gą iš įvai­rių šal­ti­nių su­rin­ko švie­sios at­min­ties alek­sand­ra­viš­kė Ve­ro­ni­ka Si­mu­tie­nė.