Pir­mo­ji pa­žin­tis su mu­zi­ka – me­no mo­kyk­lo­je

A. Šiu­rys gi­mė ir užau­go Rie­ta­ve. Čia bai­gė da­bar jau ne­beeg­zis­tuo­jan­čią Rie­ta­vo „Auš­ros“ ka­ta­li­kiš­ką vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, taip pat ir My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio me­no mo­kyk­lą, ku­rio­je mo­kė­si gro­ti tri­mi­tu. Sa­vo mo­ky­to­ją Al­gi­man­tą Krėpš­tą A. Šiu­rys pri­si­me­na iki šiol ir ne­gai­li gra­žių žo­džių.

„Iki šiol at­si­me­nu, kad tris ar ke­tu­ris kar­tus va­žia­vo­me į na­cio­na­li­nius kon­kur­sus Kau­ne ir vi­sa­da par­si­vež­da­vo­me pri­zi­nes vie­tas. Me­no mo­kyk­lo­je lan­kiau ir pu­čia­mų­jų or­kest­rą, ku­rio va­do­vas bu­vo švie­saus at­mi­ni­mo Al­gir­das Ka­zys Jan­kaus­kas. Jis bu­vo griež­tas mo­ky­to­jas, ta­čiau be to­kio bū­do va­do­vo or­kest­ras var­giai bū­tų ką pa­sie­kęs. O mes dau­gy­bę kar­tų ta­po­me Lie­tu­vos or­kest­rų čem­pio­na­tų pri­zi­nin­kais, da­ly­vau­da­vo­me Dai­nų šven­tė­se ir ki­tuo­se svar­biuo­se ren­gi­niuo­se“, – pa­sa­ko­jo rie­ta­viš­kis.

A. Šiu­rys įsi­ti­ki­nęs, kad gro­ji­mas šia­me mo­kyk­los or­kest­re jam skie­pi­jo at­sa­kin­gą po­žiū­rį į dar­bą su mu­zi­ka.

Bai­gęs sep­tyn­me­tę me­no mo­kyk­lą vai­ki­nas ku­riam lai­kui pa­dė­jo tri­mi­tą į ša­lį ir pra­dė­jo kur­ti elekt­ro­ni­nę mu­zi­ką. Šis po­mė­gis pa­ska­ti­no sto­ti į Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tą (KTU), į Mu­zi­kos tech­no­lo­gi­jų spe­cia­ly­bę. Ba­ka­lau­ro stu­di­jo­se A. Šiu­rys gi­li­no­si į gar­so tech­no­lo­gi­jas, ta­čiau grei­tai su­pra­to, kad gar­so in­ži­nie­riu­mi ar­ba ki­taip sa­kant – gar­sis­tu, bū­ti ne­no­ri.

Rie­ta­viš­kį kur kas la­biau su­ža­vė­jo kom­po­zi­to­rių Gied­riaus Kup­re­vi­čiaus bei An­ta­no Ja­sen­kos pa­skai­tos apie ki­no mu­zi­ką bei mu­zi­kos es­te­ti­ką. Bai­gęs KTU nu­spren­dė, kad no­ri kur­ti mu­zi­ką pro­fe­sio­na­liai ir iš to­ gy­ven­ti, to­dėl nie­ko ne­lau­kęs įsto­jo į Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jos (LMTA) Kom­po­zi­ci­jos ka­ted­rą mo­ky­tis pas kom­po­zi­to­rių pro­f. Ry­tį Ma­žu­lį bei lat­vių kom­po­zi­to­rių pro­f. Mārtiņš Vi­ļums.

Mu­zi­kos ge­nai – iš tė­čio

Nau­jo­sios stu­di­jos pa­šne­ko­vui dar pla­čiau at­­vė­rė mu­zi­kos pa­sau­lį ir… grą­ži­no prie mu­zi­ki­nių iš­ta­kų. Jis ėmė ra­šy­ti inst­ru­men­ti­nę mu­zi­ką. Tuo me­tu A. Šiu­rys ra­šė la­bai daug, gi­li­no­si į inst­ru­men­tų iš­plės­ti­nes tech­ni­kas, vė­liau ėmė­si ap­jung­ti tu­ri­mas ži­nias, inst­ru­men­ti­nę mu­zi­ką jun­gė su elekt­ro­ni­ne ir pra­dė­jo kur­ti elekt­roa­kus­ti­nę mu­zi­ką. Jau­no­jo kom­po­zi­to­riaus ma­gist­ro stu­di­jų bai­gia­ma­sis dar­bas bu­vo kom­po­zi­ci­ja sim­fo­ni­niam or­kest­rui, ją at­li­ko Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis sim­fo­ni­nis or­kest­ras.

Po ma­gist­ro stu­di­jų A. Šiu­rys sta­čia gal­va nė­rė į nau­ją sfe­rą – pra­dė­jo kur­ti mu­zi­ką teat­rui. Ne vie­ne­rius me­tus tai bu­vo jo duo­na kas­die­ni­nė. Ne­se­niai su­skai­čia­vo, kad yra su­kū­ręs mu­zi­ką dau­giau nei ke­tu­rias­de­šim­čiai spek­tak­lių.

„Svar­biau­sias iš jų man yra „Kaf­ka In­som­nia“, su­kur­tas 2020 me­tais ir iki šiol te­be­ro­do­mas Kau­no mies­to ka­me­ri­nia­me teat­re. Svar­bus man jis dėl to, kad pa­sta­ty­tas ma­no ini­cia­ty­va. Nusp­ren­džiau, kad rei­kia mu­zi­ki­nio spek­tak­lio pa­gal Fran­zo Kaf­kos kū­ry­bą, ku­rią la­bai mė­gau ir die­vi­nu iki šiol. Džiau­giuo­si, kad spek­tak­lis pui­kiai pa­vy­ko. Už jo mu­zi­ką bu­vau no­mi­nuo­tas Auk­si­niam sce­nos kry­žiui“, – kal­bė­jo jau­na­sis kom­po­zi­to­rius.

Įdo­mu tai, kad A. Šiu­rio šei­mo­je nė­ra nė vie­no pro­fe­sio­na­laus me­ni­nin­ko. Ma­ma Re­gi­na dir­ba šei­mos gy­dy­to­ja, o tė­tis Jo­nas – gi­ri­nin­kas, tik da­bar jau pen­si­jo­je. Tie­sa, tė­tis yra mė­gė­jas mu­zi­kan­tas – gro­ja ka­pe­lo­je ar­mo­ni­ka, gie­da baž­ny­čios cho­re, o prieš ke­le­tą me­tų pra­dė­jo gro­ti tri­mi­tu Rie­ta­vo mies­to Bog­da­no Ogins­kio var­do or­kest­re. Paš­ne­ko­vas neat­me­ta ga­li­my­bės, kad mu­zi­ka­lu­mą pa­vel­dė­jo bū­tent iš sa­vo tė­ve­lio.

A. Šiu­rys šei­mo­je au­go ne vie­nas: tu­ri dvi se­ses ir du bro­lius. Vi­si, pa­li­kę na­mus, iš­si­bars­tė po įvai­rius Lie­tu­vos mies­tus: kas Vil­niu­je, kas Klai­pė­do­je ir Gargž­duo­se įsi­kū­rė, bet vi­sa­da per di­džią­sias šven­tes su­si­tin­ka gim­ti­nė­je. Pro­fe­si­ne pra­sme rie­ta­viš­kiui ar­ti­miau­sia yra se­sė Re­gi­na Šiu­ry­tė-Ši­mu­lie­nė – me­no­ty­ri­nin­kė, is­to­ri­kė ir po­lig­lo­tė, šiuo me­tu dir­ban­ti Gargž­dų kraš­to mu­zie­ju­je.

Mė­gau­ja­si kū­ry­bi­niais pro­jek­tais

A. Šiu­rys pa­sa­ko­jo, kad jau­nys­tė­je mė­go žais­ti krep­ši­nį ir fut­bo­lą, bet spor­tui lik­da­vo ma­žai lai­ko. Kaip ir vi­si vai­kai, mė­go kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus, o paaug­lys­tė­je pra­dė­jo klau­sy­ti la­bai daug mu­zi­kos, gi­li­no­si į elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos žan­rus bei klau­sė­si mu­zi­ki­nių ra­di­jo lai­dų. Kur­ti mu­zi­ką pra­dė­jo bū­da­mas 15-os. Su šei­ma gy­ve­no mies­to pa­kraš­ty­je, prie miš­ko, vie­to­je, ku­ri yra idea­li aug­ti, ta­čiau juo­kau­ja, kad tą įver­ti­ni tik ta­da, kai iš­va­žiuo­ji iš to­kios vie­tos.

Šiuo me­tu A. Šiu­rys stu­di­juo­ja LMTA me­no dok­to­ran­tū­ro­je, tre­čia­me kur­se. Ra­šo me­ni­nį ty­ri­mą apie siur­rea­lų gar­są, jo es­te­ti­ką, gi­li­na­si į psi­choa­na­li­ti­nę teo­ri­ją, psi­choa­kus­ti­ką, sim­bo­lius ir fi­lo­so­fi­ją. Su ko­le­go­mis bend­ra­min­čiais ku­ria mu­zi­ki­nius per­for­man­sus. Be to, ra­šo di­de­lės apim­ties kū­ri­nį cho­rui, sep­ty­niems inst­ru­men­tams ir elekt­ro­ni­kai.

„Iš tie­sų kū­ry­bos yra la­bai daug. Pas­ta­ruo­ju me­tu ėmiau vis daž­niau at­si­sa­ky­ti siū­lo­mų pro­jek­tų, nes bi­jau iš­pro­tė­ti dėl per­si­dir­bi­mo. Esu lais­vai sam­do­mas kom­po­zi­to­rius ir me­no dok­to­ran­tas“, – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vas.

Lais­vu lai­ku A. Šiu­rys gru­pė­je „La­zy Dia­mond“ gro­ja fliu­gel­hor­nu – inst­ru­men­tu, ku­ris yra la­bai pa­na­šus į tri­mi­tą, tik tam­ses­nio temb­ro. Gru­pė­je kar­tu ku­ria ir dai­nuo­ja, kaip pa­ts sa­ko, bran­giau­sias pa­sau­ly­je žmo­gus, ant­ra pu­sė – Pau­li­na Si­mu­ty­tė. Ji yra vo­ka­lis­tė, ak­to­rė, dai­li­nin­kė, šiuo me­tu stu­di­juo­jan­ti VDA ma­gist­ran­tū­ro­je skulp­tū­rą. Tre­čia­sis gru­pės na­rys – būg­ni­nin­kas Do­mi­ny­kas Snars­kis. Gru­pė šiais me­tais ke­ti­na pri­sta­ty­ti sa­vo ant­rą­jį al­bu­mą.

Ry­čio ŠEŠ­KAI­ČIO nuo­tr.

Pa­dė­ka už su­kur­tą kū­ri­nį or­kest­rui

Praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je Rie­ta­ve vy­ku­sia­me pa­dė­kos ren­gi­ny­je A. Šiu­rys ga­vo me­ro An­ta­no Čer­nec­kio pa­dė­ką už su­kur­tą kū­ri­nį Rie­ta­vo mies­to Bog­da­no Ogins­kio var­do or­kest­rui. Kū­ri­nį, įkvėp­tas Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio ir lie­tu­vių liau­dies mu­zi­kos mo­ty­vų, rie­ta­viš­kis pa­va­di­no „Sulėtinto lai­ko čiurlenimas“.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, pa­ra­šy­ti kom­po­zi­ci­ją Rie­ta­vo pu­čia­mų­jų or­kest­rui bu­vo jo se­na sva­jo­nė.

Be­je, prieš ke­le­tą me­tų A. Šiu­rys pa­ra­šė kom­po­zi­ci­ją „Jos sap­nai tylėt įpratę“ Pa­lan­gos or­kest­rui ir bal­sų įra­šams. Kū­ri­ny­je pa­nau­do­jo Jo­no Ma­čiu­lio-Mai­ro­nio ei­lė­raš­čio „Jū­ra­tė ir Kas­ty­tis“ frag­men­tus, ku­riuos įskai­tė ak­to­riai P. Si­mu­ty­tė ir Pau­lius Mar­ke­vi­čius. Kū­ri­nys bu­vo skir­tas Pa­lan­gos at­ga­vi­mo 100-me­čiui ir de­di­kuo­tas… kom­po­zi­to­riaus ma­mai.

A. Šiu­rys pa­sa­ko­jo, kad kū­ry­bai jį la­biau­siai įkve­pia gro­ži­nė li­te­ra­tū­ra, ypač šiuo­lai­ki­nių lie­tu­vių au­to­rių: Ai­do Mar­čė­no, Gin­ta­ro Gra­jaus­ko, Dai­niaus Gin­ta­lo, Si­gi­to Pa­ruls­kio ir ki­tų. Taip pat ki­nas su Da­vid Lynch, Ale­jand­ro Jo­do­rows­ky, Mi­chel Gond­ry ir ki­tais re­ži­sie­riais prie­ša­ky­je. Kar­tais įkvė­pi­mo šal­ti­niu tam­pa teat­ras ar vi­zua­li­nis me­nas, ta­čiau bė­gant lai­kui A. Šiu­rys ti­ki­no tam­pan­tis ne­pa­ken­čia­mai iš­ran­kus.

Gal to­dėl kuo to­liau, tuo la­biau gi­li­na­si į sa­vo vi­di­nį pa­sau­lį. „La­biau­siai pa­tin­ka tos blyks­tės vaiz­duo­tė­je, kai pa­ts nu­stem­bi tar­tum pa­ma­tęs sa­ve iš ša­lies“, – ti­ki­na. Dėl to­kių mo­men­tų esą ir pa­si­rin­ko me­ni­nin­ko pro­fe­si­ją.

Mo­des­to END­RIUŠ­KOS nuo­tr.

Ge­riau­sias poil­sis nuo dar­bų – spor­tas ir li­te­ra­tū­ra

Po įtemp­tų kū­ry­bi­nių dar­bų ieš­ko­da­mas ra­mi­nan­čios veik­los A. Šiu­rys praė­ju­siais me­tais pra­dė­jo bė­gio­ti. Taip pat mėgs­ta žais­ti šach­ma­tais, sa­va­ran­kiš­kai mo­ko­si pran­cū­zų kal­bą, o kai tu­ri lais­vo lai­ko, lei­džia sau pa­dryb­so­ti lo­vo­je su kny­ga ran­ko­se – šiuo me­tu gi­li­na­si į Dao fi­lo­so­fi­ją. Kom­po­zi­to­rius die­vi­na ir ke­lio­nes, bet pa­sta­rai­siais me­tais dėl dar­bų per­tek­liaus dau­giau­siai il­si­si prie Bal­ti­jos jū­ros ar­ba tie­siog miš­ke su ke­tur­ko­je nu­my­lė­ti­ne Ar­fa.

„Nie­ko ne­ko­lek­cio­nuo­ju, nes gy­ve­nu ma­ža­me bu­te ir sten­giuo­si tu­rė­ti kuo ma­žiau daik­tų. Tam tik­ra pra­sme ko­lek­cio­nuo­ju lie­tu­viš­kos poe­zi­jos kny­gas, bet tai da­rau ne­są­mo­nin­gai. Tas pa­ts ir su vi­ni­li­nė­mis plokš­te­lė­mis – jos pa­čios kau­pia­si len­ty­no­je“, – at­vi­ra­vo.

O Rie­ta­vas, į ku­rį su­grįž­ta tik per di­džią­sias šven­tes ar­ba pa­var­gęs nuo kas­die­ny­bės, A. Šiu­riui reiš­kia grį­ži­mą lai­ku at­gal.

Kar­tais kompo­zi­to­rius lei­džia­si į gi­lius ap­mąs­ty­mus, koks bū­tų jo gy­ve­ni­mas ir as­me­ny­bė, jei­gu bū­tų au­gęs, tar­kim, Vil­niu­je. Bet vi­sa­da priei­na iš­va­dos, kad svar­biau­sia yra ne kur au­gai, o kas ta­ve au­gi­no.