Pauliaus Gadeikio asmenininio albumo nuotr.

Šį kartą kalbiname žmogų, kuris aktyviai ieško saviraiškos būdų. Kurdamas, kaip pats sako, mėgsta „įmesti“ spalvų ir nebijo eksperimentuoti. Paulius kuria videomeną, grafinį dizainą, muziką ir slemą. 2023 metais tapo Lietuvos slemo poezijos čempionu (poetai skaito savo kūrinius prieš auditoriją ir teisėjus) ir mūsų šaliai atstovavo Belgijoje. Šis žmogus turi ne tik neįprastą pasaulio matymą, bet ir savitą nuomonę bei nebijo jos išreikšti. Tad skaitytojų dėmesiui – interviu su plungiškiu menininku Pauliumi Gadeikiu.

– Šį kartą ne aš užduosiu klausimą, o jūs pasiūlykite pokalbio temą, kuri šiuo metu jums yra aktuali.

– Pakalbėkime apie vietos kultūros sampratą. Mes meną supiname su kultūra, padarome kažkokiu produktu ir paskui vartojame daug ir dažnai. Nežiūrime į tai kaip į dvasinį ar emocinį vienetą, kuris apibrėžia mus pačius, kas yra mūsų kultūra, ką mes ir mūsų kultūros atstovai arba „korifėjai“, kurie tą kultūrą bando suvaidinti, darome.

Šiuo metu visur yra per daug draugiškų nuomonių. Vengiame nepatogumo, nors tobulėjame, mokomės tik tada, kai „įeiname“ į nepatogumą. Kaip vėžiagyvis, kuris nori pakeisti savo kiautą, turi patirti didelį skausmą, taip ir žmogus. Tik patyręs streso būseną tu gali augti.

Aš pats dirbau kultūros įstaigoje, kur mačiau daug „mandagumo“, tampančio eiline „štampovke“. Tada kultūrą paduodame vienas kitam kaip dar vieną konvejerinį gaminį. Pataikavimo, žinoma, reikia. Bet kai mes vieni kitiems tik pataikaujame, tai ir neaugame.

– O kokia jūsų nuomonė apie kultūrą regionuose?

– Kiekvienas istorikas galėtų papasakoti apie tuos laikus, kai miestuose kalbėta lenkų arba kitaip – ponų kalba. Tik provincijoje šnekėjo lietuviškai. Jeigu ne kaimo žmonės, lietuvių kalba gal būtų išnykusi. Kultūra taip pat turėtų formuotis regionuose. Mes esame tie kultūros sargybiniai. Čia turėtume kaupti meninę „artileriją“. Džiugu, kad nemažai menininkų grįžta į gimtuosius namus, į mažus miestelius, kur gyvena ir kuria.

Neseniai lydėjau bičiulį į vieną renginį Kaune. Ir padarėme išvadą, kad mes, lietuviai, su savo meno kūriniais sugebame užkariauti Venecijos bienales, bet niekaip nesugebame užkariauti savų regionų. Nuolat girdžiu: rajonai, rajonai, regionai, regionai. Šiame geopolitiniame kontekste turėtume į tai pažiūrėti rimčiau. Reikėtų bandyti žmogų pririšti prie vietos per kultūrą ir meną. Kad žmogus didžiuotųsi savo kraštu. Kodėl karo paveiktose vietose pirmiausia atstato kultūros statinius? Ogi todėl, kad būtų galima pasiekti žmones per renginius, per kitus susibūrimus.

Man tai yra svarbu, man tai rūpi. Aš domiuosi, kas vyksta pasaulyje. Nes kol sėdime čia, neįsivaizduojame, kad dar gali kažkas vykti be Morių deginimo, kermošių ar jomarkų.

Pauliaus Gadeikio asmenininio albumo nuotr.

– Gal kartais pagalvojate, kad lengviau būtų išsikraustyti į didmiestį? Juk ten viskas jau yra, ko nėra čia. Kas jus čia laiko?

– Ilgą laiką norėjau išsikraustyti, bet dabar vis dažniau pagalvoju, kad tik pats galiu ką nors keisti čia, regione. Be to, mažame mieste gyventi geriau, nes mažesnė auditorija gauna didesnę kokybę. Tik gaila, kad pas mus dabar visur siekiama maksimalizmo, dabar viską vartojame, visko reikia.

Ne taip toli nuo Plungės, Narvaišių kaime gyvena skulptorius dr. Juozas Laivys, dėstantis Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete. Jis savo sodyboje yra įkūręs meno kūrinių kapines. Ir kai statomos skulptūros Plungėje, niekas jo net nepaklausia patarimo. Į jo nuomonę nėra atsižvelgiama. Kodėl?

Kodėl meną suprantame kaip tai, kas patenkina žmones? Menas didžiąja dalimi pasiekiamas per tai, kas nepatinka žmonėms. Maištas – abstrakcija, impresionizmas. Tai buvo visiška kūrybinė šizofrenija, kuri tik vėliau tapo labai vertinamu piešimo stiliumi.

Tai tik parodo, kokio lygio yra šiuolaikinis menas. Svarbu, kad kūrinys sukeltų kažkokią emociją. Kad pasižiūrėjęs ne tik pamatytum visumą, bet kartu ir ieškotum reikšmių ar emocijos.

– Jūsų nuomonė tikrai išsiskirianti. Tad kas turėtų būti daroma kitaip?

– Reikia klausti, komunikuoti. Menas nėra tik vaza, paveiksliukas ar žiedas. Toks kūrinys yra tiesiog rankdarbis. Tikri menininkai renkasi per kūrinį perduoti savo emociją ir žinias. Ir tai yra emocinė kultūra.

Kultūros lauke dirbantys žmonės neburia bendruomenių taip, kaip jos turėtų būti buriamos. Aš kalbu iš savo asmeninės patirties, remiuosi ir Europos praktika. Daug sistemų yra paremta bendruomeniškumu. Mūsų regionų problema yra tai, kad kažkas galvoja taip: „Mes žinome, ko reikia žmonėms.“ Ne, nežinote. Norint iš tiesų sužinoti, reikia to klausti pačių žmonių.

– Papasakokite daugiau apie save. Kaip save apibūdintumėte?

– Aš esu kūrėjas. Esu videomenininkas. Žinau, kad nesu profesionalas, bet turiu gerą įgūdį nuolat mokytis. Galiu pripažinti, kad nemoku to ar ano. Bet jeigu gausiu laiko, išmoksiu tai daryti vis geriau ir geriau. Aš mokausi per darbą. Turiu paimti, padaryti devynis kartus, o dešimtą kartą „atpjaunu“. Turiu viską perleisti per savo rankas.

Šiek tiek dirbu su grafiniu dizainu. Muzika taip pat yra mano vienas iš labai senų pomėgių. Na, ir slemo poezija – neatsiejama mano dalis. Slemas – meno rūšis, kuri atsiriboja nuo standartinės poezijos taisyklių. Nėra būtina rimuoti ar sudėti į stulpelius. Tai laisvosios poezijos forma, turinti intonavimo bei performatyvumo momentą.

Nuo vaikystės visada rašydavau, nors neturėjau nieko, kas motyvuotų. Mokykloje buvau labai išsiblaškęs. 23-ejų ar 25-erių metų pradėjau kurti internetinį turinį. Atsirado sekėjų, bet pajutau, kad nenoriu būti „surištas“ su tam tikru personažu. Tas laikotarpis buvo kažkoks kompensacinis. Ko nebuvau gavęs vaikystėje iš socialinės aplinkos, tuo laikotarpiu bandžiau kompensuoti.

Esu labai pasaulietiškas. Plungėje norėtųsi aktyvesnės bendruomenės, su kuria galėtume kurti ar plėsti pasaulėžiūrą, kartu vystyti kultūrinį veiksmą. Jeigu esi menininkas, kūrėjas toje sistemoje, kurioje esame dabar, esi lengvai nunešamas bendros tendencijų srovės. Reikėtų sustoti.

Dabar savo aplinkoje turiu labai rimtų menininkų, kurie mane skatina augti. Menas yra taip pat rimtas dalykas, kaip ir visa kita. Ilgą laiką man tai buvo savotiškas žaidimas. O dabar tampa mano identitetu, filtru, per kurį aš žiūriu į pasaulį, o pasaulis žiūri į mane.

– Ar jums patinka scena ir dėmesys?

– Taip, mėgstu išreikšti save per tai, kas man patinka. Kiekvienas menininkas yra savotiška narcisistinė asmenybė. Nesakau, kad nėra vienišių menininkų, kurie užsidaro kur nors vienkiemyje ir jiems nereikia jokio dėmesio.

– Kaip bebūtų, visiems reikia iš kažko gyventi. Jei atvirai – ar iš meno galima pragyventi?

– Stengiuosi galvoti aukščiau pinigų, kurti dar geresnį kūrinį, nei dariau prieš tai. Lieka tikėti, kad su tuo ateis ir finansinis palaikymas.

– Ar negąsdina toks jūsų paties požiūris?

Pauliaus Gadeikio asmenininio albumo nuotr.

– Esu pats save pastatęs į tokią poziciją: turiu savo irklus ir valtį. Ir su ja arba plauki, arba skęsti. Tie pasirinkimai man suteikia šiuo metu didesnę laimę nei kiti. Kartais pamąstau: nei aš aukšto lygio profesionalas, nei akademikas. Bet gal tame ir esmė, kad nežinau, ką bandau atkapstyti. Kažkiek planuoju, bet yra daug daugiau „nešimo“ nei organizavimo.

– Įsivaizduoju, kad turint tokį pasaulio matymą visuomenėje turėtumėte jaustis kaip balta varna.

– Vaikystėje nieko kito nepatyriau, tik gniuždymą, bet tai tikriausiai ir išugdė mano charakterį. Reikia iš to sugniuždymo pasiimti užsispyrimą bei atkaklumą. Pavyzdžiui: ak, jums nepatiko mano kelnės, tai aš jas nešiosiu nuo šiol visada.

Mums, lietuviams, reikia išsitraukti sovietinį pagalį iš užpakalio. Žinau daug žmonių, kurie norėtų įsileisti daugiau spalvų į savo gyvenimą: rengtis kitaip ar sukurti ką nors. Bet visi turime save ribojantį kritiką. Ne kiekvienam jo reikia. Bet apie ką reikėtų susimąstyti kiekvienam? Apie tai, kas iš tikrųjų esi. Kad atpalaiduotum savo buvimą ir galėtum priimti save tokį, koks esi.

– Bet gal ne visiems reikia tos saviraiškos?

– Suprantama, kad ne visiems to reikia. Ir būtų kvaila tikėtis iš visų to paties. Kita vertus, mes, žmonės, neieškoti kažko aukščiau negalime. Esame linkę evoliucionuoti, nuolat mokytis, siekti. Jeigu esi karys, nori tapti generolu. Juk mūsų smegenys nenustoja galvoti. Visa tai rodo asmenybės progresą.

– Ko palinkėtumėte jaunam menininkui?

– Nenorėčiau nieko linkėti, nes tai būtų lyg aiškinimas, kaip gyventi. Galiu duoti tik vieną patarimą: kai pabaigsi dvylika klasių, metus pakeliauk po pasaulį ir duok sau laisvo laiko pamąstyti, ko nori iš gyvenimo. Labai sveika pakeisti aplinką ir pamatyti, kaip yra kitur, kaip kitos kultūros funkcionuoja, kokios jos. O tada ir nuspręsi, koks nori būti tu. Sėkmės!