Vlado GAUDIEŠIAUS nuotraukos

Lapkričio 19 d. Vilniuje įvyko vaikų rašytojo Gintaro Kaltenio knygos „Oginskio polonezo Nr. 13 paslaptis“ pristatymas. Ta proga kviečiame susipažinti su šio kūrinio autoriumi, kurį drąsiai galima vadinti inovatorišku menininku. Rašytojas, savo kūriniais garsinantis Rietavą ir jo praeitį, nebijo eksperimentuoti – knygos apibendrinimą patikėjo parašyti dirbtiniam intelektui. Kaip pavyko ir ką išsiaiškino šuneliai detektyvai Litas bei Centas, ieškoję garsiojo Mykolo Kleopo Oginskio polonezo rankraščio, galite sužinoti užsukę į Rietavo biblioteką – ji jau turi šią knygelę. O mūsų skaitytojus kviečiame išgirsti jos atsiradimo aplinkybes.

Sudomino džinsų istorija

G. Kaltenio susidomėjimą Rietavu, su kuriuo iki tol jis neturėjo nieko bendro, paskatino kultūrologas Saulius Pilinkus. Kartą jis užsiminė, jog pirmuosius džinsus galimai sukūrė Rietavo paviete gyvenęs litvakas Jokūbas Davis. Labiau pasidomėjęs rašytojas išsiaiškino, kad J. Davis iš tuomet rusų okupuotos Rygos išvyko į JAV laimės ir aukso ieškoti. Ten jis susipažino su iš Vokietijos emigravusiu Leviu Strausu, kuris tuomet siuvo darbinius rūbus ir tvirtino juos metalinėmis kniedėmis – kad nuo aukso svorio kišenės neišplyštų.

Nuotrauka iš asmeninio Gintaro Kaltenio albumo

Norėdamas patvirtinti šiuos faktus G. Kaltenis susisiekė su „Levis Strauss“ korporacijos istorike Tracey Panek. Paaiškėjo, kad korporacijos archyvai sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu, tad patikrinti šių faktų nėra galimybės. Belieka kliautis tuo, ką rašo „Vikipedija“.

Ši istorija paskatino G. Kaltenį pradėti leisti vaikams skirtų istorinių detektyvų seriją. Pirmoji knygelė vadinasi „Džinsai kvepiantys laisve“ ir joje pagrindiniai veikėjai šuniukai Litas ir Centas narplioja Lietuvos istorijos paslaptis. Pirmosiose džinsų etiketėse knygos herojai rado užkoduotus tėviškės ženklus: per Varnius tekančią Varnelės upę ir džinsus perplėšti bandančius žemaitukų žirgus.

„Bet svarbiausia mintis šioje istorijoje tokia – mūvėdami Jokūbo džinsais sąjūdiečiai sukėlė išsivadavimo revoliuciją ir sugriovė Blogio imperiją. Tai Rietavo siuvėjo prakeiksmas už okupuotą tėvynę. Pernai džinsams sukako 150 metų! Beveik nepasikeitę jie išlieka madingi ir nešiojami kasdien“, – sako rašytojas.

Smalsumas atvedė į Rietavą

Vlado GAUDIEŠIAUS nuotraukos

Yra žinoma, kad pirmųjų džinsų kūrėjai Amerikos miestų ir miestelių aikštėse demonstruodavo jų tvirtumą pririšę kelnes prie dviejų stiprių žirgų. Šis faktas ir atvedė G. Kaltenį į Rietavą. Džinsų jubiliejaus proga jam kilo mintis taip pat atlikti šį bandymą.

Savo idėja G. Kaltenis pasidalijo su iš Rietavo kilusiu žurnalistu Gintaru Šiupariu. Sumanymas patiko ir merui Antanui Černeckiui. Džinsų tvirtumą nutarta išbandyti Mykolinių šventės metu. Paaiškėjo, kad mero nupirkti „Levis Strauss“ neatsilaikė prieš kumelaičių jėgą. Šio eksperimento vaizdais G. Kaltenis pasidalijo su korporacija „Levis“.

Visa ši istorija sugulė į filmą tuo pačiu pavadinimu „Džinsai kvepiantys laisve“. Pernai vykusiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje šis filmas iškovojo pirmąją vietą. Be to, Rietave prigijo tradicija kasmet per Mykolines rengti džinsinę vakarienę ir pakartoti džinsų plėšymo žemaitukais bandymą.

Naršė ir archyvus

tęsdami savo nuotykius šuniukai Litas ir Centas aiškinosi, kas atrado Ameriką. Na, o naujausioje, neseniai išleistoje ir dar spaustuvės dažais kvepiančioje trečiojoje istorinių detektyvų ciklo knygelėje, pavadintoje „Oginskio polonezo Nr. 13 paslaptis“, šuniukai bando surasti Mykolo Kleopo Oginskio polonezo Nr. 13 „Atsisveikinimas su tėvyne“ rankraštį bei fortepijoną.

Mintis parašyti kūrinį šia tema G. Kalteniui kilo po pažinties su Oginskio paveldo tyrėju ir saugotoju, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorium Vytu Rutkausku. Būtent jis sužadino rašytojo susidomėjimą kunigaikščiais Oginskiais.

„Aišku, pažintį su jais pradėjau vėl nuo žirgų, nuo legendinių žemaitukų. Kaip žinome, kunigaikščiai Oginskiai įdėjo daug pastangų išsaugodami žemaitukus, net spaudos ir lietuvių kalbos draudimo laikais suteikdavo jiems lietuviškus ir žemaitiškus vardus. Kilo mintis išleisti knygą, kurioje per kunigaikščių Oginskių istoriją jaunajai kartai papasakotumėme apie apokalipsišką Lietuvos valstybės žlugimą, didvyriškas pastangas kovoje už laisvę, sukilimus, praradimus.“

Ieškodamas informacijos apie to meto įvykius G. Kaltenis kreipėsi į ne vieną Europos archyvą. Deja, garsiojo polonezo rankraščio rasti nepavyko. Džiugu tai, kad buvo surastas Oginskio fortepijonas. Pasirodo, tai esąs kabinetinis rojalis, kuriuo skambinama ir dabar. Deja, savininkas nepanoro viešintis.

„Lietuvos valstybės istorijos archyve radome kitų M. K. Oginskio polonezų originalus, bet tik iki 8-ojo. Rašiau užklausimus į Lenkijos, Maskvos, Baltarusijos, net Italijos archyvus – nėra. Tad šį atradimą paliekame ateinančioms kartoms, smalsiems ir žingeidiems tyrėjams“, – sako rašytojas.

Išleidus knygelę kilo mintis ją pristatyti būtent minėtame Lietuvos valstybės istorijos archyve. Jis ir įvyko lapkričio 19 dieną. Archyvas ta proga parengė originalių kunigaikščių Oginskių dokumentų parodą. Kai kurie joje eksponuojami dokumentą dienos šviesą po ilgos pertraukos išvydo pirmą kartą. Gausiai susirinkusiai publikai pristatyta ši paroda ir naujausia G. Kaltenio knygelė „Oginskio polonezo Nr. 13 paslaptis“.

Vlado GAUDIEŠIAUS nuotraukos

Stebina inovatoriška kūryba

Vienas iš G. Kaltenio kūrybos ypatumų – interaktyvios knygos. Rašytojas akcentuoja, jog tėvai bei mokytojai neretai vaikus skatina kompiuterį ar telefoną padėti į šalį ir paimti į rankas knygą. Anot pašnekovo, taip sukuriama visai nereikalinga priešprieša, dėl kurios dažniausiai nukenčia būtent knygos.

Galvodamas apie tai rašytojas nutarė eiti kitu, dar mažai pramintu keliu. Naujausioje jo knygelėje galima rasti ne vieną QR kodą. Juos nuskaičius išmaniuoju telefonu galima rasti meninį knygos ištraukos videoįskaitymą, išvysti M. K. Oginskio 250-ies metų jubiliejaus proga žurnalistės Editos Mildažytės sukurtą filmą „Pralenkęs laiką“ ar išgirsti laidoje „Dviračio šou“ nuskambėjusį „Rietavo himną“ bei Vidaus reikalų ministerijos orkestro ant Gedimino kalno sugrotą Oginskio polonezą.

„Žinoma, gyvenime viskuo reikia naudotis adekvačiai – nepadauginti nei telefonų, nei kompiuterių, net ir knygų. Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja šiuolaikinių sprendimų – be jų niekaip. Nuolat ieškome naujovių, pavyzdžiui, kurdami šią knygą panaudojome dirbtinį intelektą. Ne, ne – tekstą vis dar rašiau aš pats, knygą vis dar iliustravo mūsų nerealioji dailininkė Rita Anskaitienė. Dirbtiniam intelektui leidome tik sukurti kryžiažodį ir parašyti knygą apibendinantį tekstą. Net jo juokingų klaidų netaisėme – niekas nėra tobulas, ypač dar „jaunas“ dirbtinis protelis“, – šmaikštauja autorius.

Baigdamas pokalbį G. Kaltenis pažada, kad Lito ir Cento gerbėjai galės leistis į naujus nuotykius. Šuniukai detektyvai planuoja aiškintis M. K. Oginskio sūnaus Irenėjo mirties paslaptis – ar tikrai jis mirė sulaukęs vos 55-erių, būdamas sveikas ir drūtas, ir buvo palaidotas Rietave šalia Oginskių koplyčios.

„Gal tai tik gerai surežisuotas spektaklis? Sako, amžininkai „po mirties“ kunigaikštį matę kažkur Europoje – po pralaimėto 1863 metų sukilimo Oginskiui Irenėjui Lietuvoje neliko vietos. Kiti šaltiniai rodo jo ir Lietuvos sukilėlių kariuomenės pėdsakus tolimajame Urugvajuje. Gal ten jie bandė sukurti atsarginę Lietuvą, įdiegti inovacinius sprendimus, pritaikytus Rietave? Kita paslaptis: ar tikrai Bogdanas Oginskis buvo caro Aleksandro II sūnus?“ – intriguoja rašytojas ir kviečia ateity sekti, ką pavyks išsiaiškinti šuneliams Litui ir Centui.

Vlado GAUDIEŠIAUS nuotraukos