Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Kovo 28-osios pavakare į Plungės viešąją biblioteką pristatyti naujos savo knygos „Kai rašai, nebijai“ atvyko profesorė, humanitarinių mokslų daktarė, pedagogė, rašytoja bei poetė Viktorija Daujotytė. Gausiai susirinkę viešnios gerbėjai užgniaužę kvapą klausėsi jos filosofinių pamąstymų apie gyvenimo tėkmę, Žemaitiją, knygos rašymo subtilybes. Susitikimą įdomiais klausimais pagyvino humoro jausmo nestokojantis buvęs garsiosios pedagogės studentas, humanitarinių mokslų daktaras, literatūrologas, kultūros istorijos tyrinėtojas bei visuomenininkas Darius Kuolys.

Kūrybinis bagažas – per 100 knygų
Vakarą pradėjusi projekto „Literatūriniai susitikimai Plungės viešojoje bibliotekoje – skaitau (auto)biografiją“ sumanytoja Genovaitė Matevičiūtė priminė, jog profesorės kūrybos kraitėje – daugiau nei šimtas knygų. Mokslininkė analizavo Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos, Vytauto Mačernio, Janinos Degutytės ir daugybės kitų kūrėjų kūrybą bei gyvenimus. 1993 m. rašytoja apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija, o pernai už knygą „Kai rašai, nebijai“ jai skirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. „Žinoma, tai tik maža dalis jai skirtų apdovanojimų, bet šie – garbingiausi“, – sakė bibliotekininkė.

D. Kuolys apie naująją V. Daujotytės knygą atsiliepė itin literatūriškai, vartodamas gausybę metaforų, kurių, kaip jis teigė, netrūksta ir knygoje: „Mes turime labai keistą knygą – storą, didelę, kuri primena margą siūlų kamuolį, kurį galima įvairiai narplioti, už siūlų tampyt, mėgint išvyt, nusimegzti net keletą dalykų. Tai pati atviriausia profesorės knyga, tokios dar nėra buvę.“

Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Kas V. Daujotytei yra Žemaitija?
Rašytoja pokalbį su susirinkusiaisiais pradėjo apie savo žemaitiškas šaknis ir jausmus, kurie užplūsta ją vykstant į mūsų kraštą. Pasakojo, kad gyveno Žemaitijoj tik 18 metų, bet, anot jos, „niekur kitur negyvenau taip labai, taip intensyviai, tankiai, daug girdėdama. Jokia kita vieta mano gyvenime neprilygo šitai stebuklingai šaliai. Kai važiuoju į Žemaitiją, galvoju, kad nuo Raseinių žemė man ima keistis, žolė žalesnė, rudens čia daugiau, pavasario – neaprėpiamai.“

Kaip vieną svarbiausių savo gyvenimo žmonių rašytoja minėjo Pavandenės pradinių klasių mokytoją Bronę Venslauskienę. Ne kas kitas, o būtent ši pedagogė „pajuto“, kad 16-metei Viktorijai reikia knygų: „Ji – šviesi siela, kuri pasirūpino manim, įvedė mane į knygų pasaulį. Palaidota Tveruose. Man atrodo, kad aš iš jos visam gyvenimui išsinešiau mokytojystės dvasią ir pašaukimą, ji manęs nemokė, bet iš jos supratau, kas yra rūpestis tuo, kurį reikia pamatyti, laiku pakalbinti ir įdėti į rankas tai, ko jam labiausiai reikia.“

„Kai rašai, nebijai“ – biografinio pobūdžio knyga
Grįžęs prie naujosios V. Daujotytės knygos „Kai rašai, nebijai“ D. Kuolys sakė, kad galima ją atsiversti kaip XX a. Lietuvos kultūros istoriją, parašytą remiantis vieno žmogaus patirtimi.

„Čia matysim ir žemaičių bajorų šeimą su visom tradicijom, patirtim, ateinančią iš ankstesnių amžių, profesorės mamos pradinę mokyklą, pajusime, kas jiems buvo Maironis, Vilniaus universitetas, pagrindinės Lietuvos kultūros asmenybės. Su jais visais ji šnekučiuojasi – filosofu Arvydu Šliogeriu, Sigitu Geda, Marcelijum Martinaičiu, dėstytoju Jurgiu Lebedžiu, Donatu Sauka… Su jais visais pasiėmus knygą galima šnekučiuotis“, – knygos kultūrinį lauką piešė literatūrologas.

Jis teiravosi V. Daujotytės, kuri iš paminėtų asmenybių būtų svarbi jaunajai kartai?

Viešnia sakėsi besidžiaugianti, kad knyga parūpo ir jauniems žmonėms. „Gyvenimas yra tai, kas greitai praeina, bet gyvenimas yra ir tai, kas labai ilgai kiekvienam mums eina. Kad tik jis eitų kiek įmanoma tinkama kryptim“, – vylėsi profesorė.

Paprašyta papasakoti, kaip gimė knygos pavadinimas, ji trumpai atsakė, kad sugalvojusi pavadinimą greitai ir… nurimusi. „Rašau, kad nebijočiau. Todėl, kad many glūdi mintis. Rašymas ranka toks gilus procesas. Tas veiksmas išjudina mumyse labai gilius klodus“, – sakė humanitarinių mokslų daktarė.

D. Kuolys paatviravo, jog buvo nustebęs, kai pasipylė skaitytojai, kartojamas tiražas. „Tai Viktorijos pasitikėjimas tradicija, savimi, kitais, gyvaisiais, mirusiais, jaunimu. Vien ką reiškia pasitelkta Rainerio Marijos Rilkės citata „kam kalbėti apie pergalę, svarbiausia ištverti“. Laikas, kuriuo pasirodo knyga – ypatingas, pasaulis, kuriuo mes pasitikėjome, pradeda griūti, didžiosios valstybės grimasas keisčiausias rodo, mūsų krašto viduj taip pat, Europoje saulėlydis po saulėlydžio“, – susijaudinęs greitakalbe bėrė visuomenininkas.

Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

„Mokytojai atsiras, kai jų mirtinai reikės“
Pati V. Daujotytė, kalbėdama apie knygų rašymą, sakė, kad jai svarbu neauklėti ir nemoralizuoti – nieko iš to nebus.

„Savo nervais, savo nemigo naktimis dengiame mintį, kurią sakome. Jeigu nėra to padengimo, mintis yra negyva, surogatas, kaukė. Sako, mokytojų trūksta. Ką mes blogai padarėme, tai kad sunaikinome Edukologinį universitetą su jo mokytojiška struktūra. Bet geri mokytojai atsiranda tada, kai jų mirtinai reikia. Taip kaip ir poetai. Atsiras sakantys tai, ką labai reikia išgirsti tuo metu. Negaliu paaiškinti ir Justino Marcinkevičiaus fenomeno. Jis atsirado tada, kai reikėjo poeto. Kiek kartų ir Maironiui buvo siūloma trauktis, atlikus savo vaidmenį, bet atėjo atgimimas ir giedojo vėl visi Maironį.“

Profesorės knyga neša ramų savęs žinojimą, kalbėjimą, sakė D. Kuolys. Frazės „ramus žinojimas“ autorystė priklauso Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei, kuri jauna mokė būsimas mokytojas Vilniuje, pranciškonų vienuolyne, skaitė joms lietuvių literatūros kursą. Ta frazė buvo apie Donelaitį, kad jis turi to ramaus savęs žinojimo, kurio mums, lietuviams, labai stinga.

V. Daujotytė, antrindama D. Kuoliui, pridūrė, jog iš tiesų svarbiausia – dvasios, sielos laisvė. Kaip sakė poetas Jurgis Baltrušaitis: „yra šviesos ir tamsoje, ir laisvės vergo būtyje.“

Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Susitikimui baigiantis knygos autorei buvo dėkojama pačiais gražiausiais žodžiais. Pedagogė Violeta Beniulienė, atvykusi į šį susitikimą iš Klaipėdos, prisipažino, jog V. Daujotytė visada buvo atrama jai ir studentaujant, ir mokant vaikus. „Kultūra, einanti iš jūsų, apgaubia ir ta sumaištis – nebe tokia baisi. Mūsų karta buvo laiminga, nes turėjo jus. Radau save toje knygoje, nors kita karta esam, išvaikščiojau jūsų knygą savo gyvenimu. Mes laimingi, nes Daujotytė yra mūsų Grainio liepa. Tikiu, bus tų lituanistų, ateis laikas, atsiras, atsivers knygą, paskaitys ir nurims. Ačiū, kad jūs esate“ – dėkojo klaipėdiškė profesorei.

Pasibaigus susitikimui nusidriekė ilga norinčiųjų autorės autografo eilė. Su visais profesorė mielai šnekučiavosi ir fotografavosi.