Rie­ta­vo gar­bės am­ba­sa­do­rės var­das Ilo­nai Bla­žai­tie­nei su­teik­tas už dias­po­ros tel­ki­mą ir ak­ty­vią veik­lą gar­si­nant Rie­ta­vą tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je. Pa­čiai emig­ran­tei toks įver­ti­ni­mas bu­vo ne­ti­kė­tas. „Jau dvi­de­šimt me­tų gy­ve­nu Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je. Da­ly­va­vi­mas lie­tu­vių bend­ruo­me­nės veik­lo­je man su­tei­kia ga­li­my­bę pa­bū­ti tarp sa­vų – ta pa­čia kal­ba kal­ban­čių žmo­nių, iš­lai­ky­ti lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas, pa­jaus­ti tą ypa­tin­gą mus vi­sus sie­jan­tį tau­tiš­ku­mo ry­šį. Man Vel­so lie­tu­vių bend­ruo­me­nė – ma­žy­tė Lie­tu­va. Mė­gau­juo­si lai­ku, pra­lei­džia­mu kar­tu su tau­tie­čiais, ma­ty­da­ma džiaugs­mą ir pa­si­di­džia­vi­mą jų aky­se, kai kar­tu su vi­so pa­sau­lio lie­tu­viais gie­da­me him­ną. To­dėl Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos spren­di­mas įver­tin­ti už veik­lą, ku­ri ir man pa­čiai tei­kia ma­lo­nu­mą, nu­ste­bi­no. Ži­no­ma, ir įpa­rei­go­jo – da­bar gal­vo­je nuo­lat su­ka­si min­tys apie tai, kuo ga­lė­čiau pri­si­dė­ti prie Rie­ta­vo var­do gar­si­ni­mo“, – kal­bė­jo Ilo­na.

Apie gy­ve­ni­mą už­sie­ny­je ne­sva­jo­jo
Gar­bės am­ba­sa­do­rės var­das li­tua­nis­ti­nės mo­kyk­lė­lės va­do­vei I. Bla­žai­tie­nei su­teik­tas lie­pos mė­ne­sį. Iš kar­to po to, kai Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­ba priė­mė šį spren­di­mą, su­si­sie­kė­me su emig­ran­te. Il­ges­nio po­kal­bio su­si­ta­rė­me su­si­tik­ti rugp­jū­tį.

Kal­bė­jo­mės Rie­ta­ve – Ilo­nos stu­di­jų mies­te, ku­ria­me ji su­si­pa­ži­no su sa­vo vy­ru Vi­li­man­tu, kur gi­mė pir­ma­sis jųd­vie­jų sū­nus Nei­las. Bū­tent iš Rie­ta­vo jau­ni su­tuok­ti­niai 2005 me­tais iš­vy­ko į Jung­ti­nę Ka­ra­lys­tę – pir­miau vy­ras, vė­liau ir žmo­na.

Paš­ne­ko­vė sa­kė jau­nys­tė­je ne­gal­vo­ju­si apie ge­res­nio gy­ve­ni­mo paieš­kas už­sie­ny­je, nes šei­mai ga­na ge­rai se­kė­si ir Lie­tu­vo­je. Bet tuo me­tu jau­ni­mą trau­kė sve­čios ša­lys, vi­lio­jo ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti pa­sau­lį ir už­si­dirb­ti dau­giau pi­ni­gų. O ku­riai jau­nai šei­mai jų ne­rei­kia…

„Už­si­dirb­si­me bal­dams ir grį­ši­me…“ – gal­vo­jo ir Bla­žai­čiai prieš pir­mą kar­tą iš­si­ruoš­da­mi iš na­mų. Po ke­lių mė­ne­sių, pra­leis­tų emig­ra­ci­jo­je, grį­žo at­gal, ban­dė vėl gy­ven­ti Rie­ta­ve, bet var­tai jau bu­vo pra­ver­ti – už­sie­nis vi­lio­jo sa­vo ga­li­my­bė­mis, no­rė­jo­si pa­ban­dy­ti dar kar­tą…

Šei­mos vers­las – trans­por­to kom­pa­ni­ja
Nors pra­džia ir ne­bu­vo leng­va, laip­te­lis po laip­te­lio ir su­tuok­ti­nių gy­ve­ni­mas Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je ge­rė­jo. Ilo­na mo­kė­si – gi­li­no ang­lų kal­bos ži­nias, stu­di­ja­vo bu­hal­te­ri­ją. Įgi­ju­si sve­tim­tau­čių pa­si­ti­kė­ji­mą, ga­vo nau­jas pa­rei­gas – iš vieš­bu­čio kam­ba­ri­nės bu­vo paaukš­tin­ta į ko­man­dos va­do­ves, vė­liau net ta­po at­sa­kin­ga už vi­sa­me re­gio­ne per agen­tū­rą įdar­bin­tų kam­ba­ri­nių dar­bą.

2011 me­tais šei­ma įkū­rė ne­di­de­lę sa­vo įmo­nę, o 2013 me­tais nu­si­pir­ko na­mus Svon­sio mies­te. Dar­bi­nę mo­ters kar­je­rą pri­stab­dė ne tik „ko­vi­das“, bet ir prieš pan­de­mi­ją gi­męs ant­ras jų sū­nus Nei­ta­nas. Da­bar vi­sa šei­ma su­ka­si nau­jo­je sri­ty­je – įstei­gė ne­di­de­lę trans­por­to kom­pa­ni­ją.

„Dir­ba­me pa­tys. Esu įmo­nės di­rek­to­rė, dir­ban­ti vi­są ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą ir tu­rin­ti du dar­buo­to­jus – vy­rą ir sū­nų. Abu jie – ir Vi­lius, ir Nei­las – vai­ruo­ja. Lo­gis­ti­ko­s srityje ne­bu­vau dir­bu­si, tad tu­rė­jau gau­ti lo­gis­ti­kos va­dy­bi­nin­ko li­cen­ci­ją. Vi­sa, kas nau­ja, ma­ne ža­vi, pa­tin­ka mo­ky­tis, o šia­me vers­le mo­ko­mės kiek­vie­ną die­ną“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Tė­vy­nės il­ge­sį mal­ši­na veik­la dias­po­ro­je
Emig­ran­tė ne­slė­pė iki šiol jau­čian­ti tė­vy­nės il­ge­sį, troš­ki­mą bū­ti tarp sa­vų – lie­tu­viš­kai kal­ban­čių žmo­nių. To­dėl 2021 me­tais, su­lau­ku­si kvie­ti­mo pri­si­jung­ti prie ne­se­niai įkur­tos Vel­so lie­tu­vių bend­ruo­me­nės, ku­ri vei­kia kaip Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės lie­tu­vių bend­ruo­me­nių aso­cia­ci­jos na­rė, vi­sa gal­va nė­rė į šią veik­lą. Nuo 2024 m. I. Bla­žai­tie­nė ei­na bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jos pa­rei­gas.

Lie­tu­viai Vel­se kar­tu šven­čia Ka­lė­das, Ve­ly­kas, ren­ka­si gie­do­ti him­no per Vals­ty­bės die­ną, ta­čiau lau­kia­miau­sia vi­siems – Jo­ni­nių šven­tė. Į ren­gi­nį, kaip sa­kė Ilo­na, su­va­žiuo­ja iki dvie­jų šim­tų žmo­nių. Bend­ruo­me­nė nuo­mo­ja­si pri­va­čią so­dy­bą, kad ga­lė­tų įkur­ti tik­rą lau­žą, kas yra griež­tai drau­džia­ma vie­šo­sio­se erd­vė­se.

„Ras­ti sa­vi­nin­ką, ku­ris iš­nuo­mo­tų sa­vo te­ri­to­ri­ją to­kiam bū­riui, – la­bai sun­ku. Daž­nai mus mai­šo su len­kais. Ten­ka įti­ki­nė­ti, kad mes – lie­tu­viai, kad el­gia­mės at­sa­kin­gai ir gra­žiai. Įti­ki­nus – mels­tis, kad tik­rai taip ir bū­tų. At­sa­ko­my­bė at­ro­do di­džiu­lė, bet vis­kas at­si­per­ka, kai pa­ma­tai bū­rį tau­tie­čių vie­no­je vie­to­je, jų vei­duo­se – šyp­se­nas, aky­se – lai­mę. O kai jie pra­de­da dai­nuo­ti lie­tu­viš­kas dai­nas, šir­dis su­vir­pa. Man ši­ta bend­ruo­me­nė – ma­žy­tė Lie­tu­va“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris.

Va­do­vau­ja li­tua­nis­ti­nei mo­kyk­lai
Tais pa­čiais 2021 me­tais, pa­ska­tin­ta emig­ran­tės iš Lie­tu­vos Ra­sos ir no­ro, kad ir ma­ža­sis sū­nus kal­bė­tų lie­tu­viš­kai, pa­žin­tų ša­lies, iš ku­rios ki­lę jo tė­vai, kul­tū­rą ir tra­di­ci­jas, I. Bla­žai­tie­nė ry­žo­si Svon­sio mies­te įkur­ti li­tua­nis­ti­nę „Gul­bės“ mo­kyk­lė­lę. Jo­je pa­gal Lie­tu­vos švie­ti­mo pro­gra­mą mo­ko­si 18 įvai­raus am­žiaus vai­kų. Ilo­na ir jos pa­va­duo­to­ja bei pe­da­go­gė Sau­le­na tuo di­džiuo­ja­si, nes veik­lą mo­kyk­la pra­dė­jo tu­rė­da­ma vos še­šis vai­kus, įskai­tant Ilo­nos ir jos bro­lio at­ža­las.

Lie­tu­vą ap­lan­ko kas­met
Kar­tą ar ke­lis­kart per me­tus Bla­žai­čių šei­ma grįž­ta į Lie­tu­vą. Ap­sis­to­ja sa­vo bu­te Rie­ta­ve, ap­lan­ko Ilo­nos tė­vus Al­do­ną ir An­ta­ną Pau­laus­kius, gy­ve­nan­čius End­rie­ja­ve, iš kur pa­šne­ko­vė ir ki­lu­si. Su­si­tin­ka su Vi­liaus ar­ti­mai­siais, šei­mos drau­gais. Ir, ži­no­ma, pa­ke­liau­ja po gim­tą­ją ša­lį.

„Man Lie­tu­va la­bai gra­ži. Čia tos pa­čios gė­lės žy­di ryš­kiau, miš­kai ki­taip nei ten kve­pia. O ly­gu­mos kaip akis trau­kia…

Su vai­kais su­gal­vo­jo­me da­ly­vau­ti Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės pa­skelb­ta­me turizmo kon­kur­se – praė­ju­sį penk­ta­die­nį iš­si­ruo­šė­me lan­ky­ti nu­ro­dy­tų ob­jek­tų. Net neį­si­vaiz­da­vo­me, ko­kią nuo­sta­bią die­ną tu­rė­si­me – ir po pie­vas brai­dė­me, ir pel­kė­se ba­tus iš­pur­vi­no­me, o ga­liau­siai vi­są nuo­var­gį šal­ti­nio van­de­niu nu­plo­vė­me. Su­ža­vė­jo ma­ne Lo­pai­čiai, nie­ka­da juo­se ne­bu­vau bu­vu­si. Tai di­džiau­sias šios va­sa­ros at­ra­di­mas – sė­dė­jo­me ant mis­ti­nių ak­me­nų, gė­rė­me šal­ti­nio van­de­nį, mė­ga­vo­mės gry­nu oru“, – da­li­jo­si įspū­džiais emig­ran­tė.

Vel­sie­čiai pa­sau­liu ne­si­do­mi
Vi­sų emig­ran­tų klau­sia­me, ar ša­lies, ku­rio­je jie įsi­kū­rę, gy­ven­to­jai ži­no apie Lie­tu­vą. I. Bla­žai­tie­nė jau mi­nė­jo, kad vie­ti­niai daž­nai lie­tu­vius mai­šo su len­kais.

„Pie­ti­nio Vel­so gy­ven­to­jai ga­na sės­lūs, ke­liau­ja tik po sa­vo ša­lį, ne­la­bai do­mi­si geog­ra­fi­ja. Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė jiems – pa­sau­lio cent­ras, o ap­link jį dar vie­na ki­ta di­des­nė vals­ty­bė… Ži­no­ma, yra ir dau­giau ke­lia­vu­sių vel­sie­čių, ku­rie yra ne tik gir­dė­ję, bet ir bu­vę Lie­tu­vo­je. Juos ža­vi tai, kad šalis ža­lia, ste­bi­na, kad jo­je ga­li­ma lais­vai priei­ti prie eže­rų. Gir­dė­jau, kad kai ku­rie į Lie­tu­vą dėl ko­ky­biš­kų me­di­ci­nos pa­slau­gų va­žiuo­ja“, – at­sa­kė į klau­si­mą pa­šne­ko­vė.

Pla­nuo­ja, kaip pa­tei­sins jai su­teik­tą var­dą
Ilo­na neat­me­ta ga­li­my­bės, kad ka­da nors šei­ma grįš į Rie­ta­vą. Gal pa­si­sta­tys nuo­sa­va­me skly­pe na­me­lį – juk tven­ki­nys ja­me jau iš­kas­tas. Gal­būt… O kol šei­ma gy­ve­na už­sie­ny­je, emig­ran­tė mei­lę sa­vo ša­liai puo­se­lės da­ly­vau­da­ma dias­po­ros veik­lo­je, su­da­ry­da­ma ma­žie­siems lie­tu­vai­čiams są­ly­gas mo­ky­tis gim­tą­ja kal­ba.

Mo­te­ris ne­slė­pė, kad po to, kai jai bu­vo su­teik­tas Rie­ta­vo gar­bės am­ba­sa­do­rės var­das, daž­nai gal­vo­ja, kaip ga­lė­tų jį pa­tei­sin­ti, ko­kiais gra­žiais dar­bais tu­rė­tų pri­si­dė­ti prie Rie­ta­vo var­do gar­si­ni­mo. Svars­to apie glau­des­nių ry­šių tarp Vel­so lie­tu­vių bend­ruo­me­nės ir Rie­ta­vo bend­ruo­me­nių už­mez­gi­mą.

„No­rė­čiau, kad ma­no ma­žy­tės mo­kyk­lė­lės mo­ki­niai at­va­žiuo­tų pa­žiū­rė­ti, kaip mo­ko­si vai­kai Rie­ta­ve, ap­lan­ky­tų ma­ne su­ža­vė­ju­sius Lo­pai­čius, kad bend­ruo­me­nės sen­jo­rai su­ras­tų bend­ros veik­los su Rie­ta­vo sen­jo­rais. Ži­nau, kad tai – įma­no­ma: ma­ma or­ga­ni­za­vo End­rie­ja­ve lais­ty­tu­vo for­mos de­ko­ra­ci­jos mez­gi­mą iš siū­lų, o ma­no pa­ra­gin­tos Vel­so lie­tu­vių bend­ruo­me­nės sen­jo­rės pri­si­jun­gė prie ini­cia­ty­vos. Ne vie­ną siun­ti­nį mez­gi­nių te­ko į Lie­tu­vą siųs­ti. Gal­būt ką nors bend­ro ga­lė­tu­me ir Rie­ta­ve nu­veik­ti, kad ir ne­di­de­lio, bet gra­žaus, šil­to… Rie­ta­vo gar­bės am­ba­sa­do­rių var­dai su­teik­ti dar dviem rie­ta­viš­kėms. Ga­li bū­ti, kad su­si­pa­ži­nu­sios kar­tu su­gal­vo­si­me bend­rą idė­ją“, – da­li­jo­si gal­vo­je ūžian­čio­mis min­ti­mis pa­šne­ko­vė.