Neįprastą augintinį teko saugoti nuo lapių, apginti nuo žmogaus

2025 m. rugpjūčio 21 d.

Žurnalistė

Glaudžių kaimo pakrašty besikuriantys Artūras ir Rasuolė Servetauskai šį pavasarį savo kieme rado neįprastą svečią – gervės jauniklį. Visą vasarą globoję ir maitinę paklydėlį, neseniai sutuoktiniai susidūrė su netikėtu praeivio išpuoliu – nežinia ko išsigandęs šis puolė spardyti gerviuką. Į konfliktą teko įsikišti policijai.

A. Servetauskas „Labas, Plunge“ pasakojo gerviuką vieną rytą radęs savo sodyboje, prie vištų aptvaro. Nežinia, kodėl jis nuklydo nuo savo būrio, tačiau nuo tada niekur toli nuo Servetauskų sodybos nesitraukia.

Glaudiškis sakė, kad gervės tose apylinkėse – ne naujiena. Netoli teka Kirkšnuopio upelis, aplink jį – užliejamos pievos ir krūmynai. Juose, spėja pašnekovas, gervės ir peri, sutuoktiniai rytais girdi jas klykaujant.

A. Servetauskas spėlioja, kad pas juos užklydusio gerviuko tėvai galėjo žūti arba turėjo skubiai pasišalinti iš apylinkių, ištikus kokiai bėdai. Vienas likęs gal sprindžio dydžio paukštelis užklydo pas Servetauskus ir čia pasiliko.

Vyras sakė jokio specialaus maisto užklydėliui neieškojęs, šis palesa kartu su vištomis. Dabar, kai jau išstypo ir skraidyt pramoko, gal ir gamtoje lesalo susiranda, tačiau niekur toli nuo Servetauskų sodybos nenuklysta – apskrenda aplink pora ratų ir vėl leidžiasi į kiemą.

„Su žmona juokiamės, kad jis mums kaip koks šuniukas – ar dviračiu važiuojam, ar pėsčiom kur einam, visada seka iš paskos. Priprato prie mūsų, tai nežinia, kaip bus, kai rudenį ateis metas kelti sparnus į šiltuosius kraštus. Spėliojam, kad gal liks pas mus žiemoti, nes iki šiol nelabai į saviškius reaguoja, jam vienodai, jei gervės kur kvykauja“, – kalbėjo glaudiškis.

Pasak jo, jų globojamas paukštelis dar pilnai nesubrendęs – turi išryškėti plunksnos ir paraudonuoti pakaušis. O kol kas jis lyg tas bjaurusis ančiukas iš pasakos – dar neatsiskleidė visu savo grožiu.

„Kaip šaukiam? Tiesiog paukščiu arba kartais Pypiu vadinam, nes mėgsta papypauti. Kartais būna ir visai smarkiai įsitriukšmauja, tada pamosikuoju rankom bėgiodamas po kiemą. Pasižiūri, pasižiūri ir jau, žiūrėk, įsibėgėjęs skrenda. O paskraidęs ramus nusileidžia, nebereikia pypaut“, – pasakoja A. Servetauskas.

Vyras užsiminė, kad dar visai mažą priklydėlį nakčiai uždarydavo kartu su vištom – bijojo, kad lapė nenusineštų. Bet nė į galvą nebūtų atėję, kad gerviuką reikia saugoti ne nuo plėšrūnų, o nuo žmonių.

Ne taip seniai Servetauskų globojamą paukštį užpuolė pro šalį ėjęs žmogus. Nežinia, kas jam šovė į galvą, gal išgąsdino gerviuko įprotis snapu pabaksnoti drabužių sagas – patikrinti, ar valgomos. Smalsų paukštį žmogus iš pradžių apmėtė akmenimis, po to puolė spardyti.

„Laimei, mes buvom namie tą dieną. Pirmoji išpuolė žmona tramdyti užpuoliko, bet šis tik dar labiau įsiuto. Apsiramino tik mane pamatęs. Iškvietėm policiją, pareigūnai surašė administracinio nusižengimo protokolą. Žmogelis už tokį savo elgesį gaus baudą už žiaurų elgesį su laukiniu gyvūnu. Klausėm jo, kodėl taip pasielgė, o šis: „Nežinojau, kad tas paukštis tavo…“ Koks skirtumas, mano ar ne mano. Jei niekieno, tai jau galima spardyti?!“ – tokiu elgesiu neatsistebi A. Servetauskas.

Vyras įsitikinęs – jei jiedu su žmona tą dieną nebūtų buvę namie, praeivis būtų užmušęs gerviuką. Po išpuolio paukštis kelias dienas buvo lyg nesavas, bet dabar po truputį atsigauna, vėl drąsiai vaikšto po apylinkes, o pagautas įkvėpimo ir į dangų sparnus pakelia. Bet kaip visada – apsuka kelis ratus aplink sodybą ir vėl tūpia kieme.