Daivos Srėbaliūtės nuotr.

Šiemetinis Sofijos festivalis Kuliuose prasidėjo poezijos koncertu „Liudvikas“, skirtu šiame miestelyje gimusiam rašytojui, poetui Liudvikui Jakimavičiui atminti. Po jo svečiai skirstėsi ir nustebę, ir pakylėti, ne vienas potyrius apibūdindami žodžiu „kosmosas“. Tokie tad tie mūsų „pažįstami nepažįstamieji“ – festivalio moto, kuris skatino pergalvoti savo supratimą apie tarsi pažįstamus žmones, kuriuos manome pažįstantys, bet iš tiesų – gal nelabai.

Tokių daug. Jie gyvena greta tyliai, dažnai nepastebėti, tyliai daro ir gerus darbus, visai nelaukdami už tai jokio atlygio ar papildomo dėmesio. Pagal savo sąžinę, galimybes ir sugebėjimus daro tai, kas gražina ir taurina visų mūsų gyvenimus ir paakina susimąstyti, ar panašiai galėtume elgtis ir patys.

Tas balso skambumas
„Na, ir balsas to vyro, jei nežinočiau, kas čia dainavo, manyčiau, kad maestro Virgilijus Noreika“, – gal ne visai pažodžiui pacitavau Plungės rajono savivaldybės merą Audrių Klišonį, kai jis, kaip ir visi, po Kulių miestelio šventės koncerte atliktos Algimanto Raudonikio ir Eduardo Selelionio dainos „Švelnumas“ stovėjo nuščiuvęs, net nebekreipdamas dėmesio į sodriai pasipylusį liepos lietų.

Tą vakarą Jono Žviliaus ir dainų atlikėjos Ilmos duetas suvirpino ir pripildė švelnumo ne vieno širdį.

Ir taip kaskart, kai vienur ar kitur suskamba Jono atliekamos dainos, baladės, giesmės.

Kol Kulių parapijos bažnyčioje giedojo parapijos choras, nuo Jono balso skambesio aidėjo bažnyčios skliautai. Dabar Jonas gieda Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčios chore.

Kai tenka amžinybėn išlydėti pažįstamus ar artimuosius, Jonas nuoširdžiai prisideda giedodamas Žemaičių Kalvarijos kalnus. Netekties prispaustuosius ne tik geru žodžiu paguodžia, bet ir paremia auka.

Ne vienas stebisi ir klausia, iš kur tas balso skambumas. Žmogus net muzikos mokyklos nebaigęs, o traukia lyg profesionalas. Balsas tikriausiai ne tik Dievo, su kuriuo širdyje ir darnoje visą gyvenimą gyvena Jonas, dovana, bet ir iš tėvelių paveldėti genai. Šviesaus atminimo Jono mamytė Stanislava Lygutaitė-Žvilienė, su vyru Feliksu sulaukusi devynių vaikų, buvo žinoma giesmių giedotoja ir pobūvių šeimininkė. Jos brolio sūnus Vaidotas Juozas Lygutas – žymus muzikos pedagogas, chorvedys ir kompozitorius. Balsingi ir kiti artimieji.

Anais laikais, kol Jonukas dar lakstė Didžiųjų Mostaičių kaimo pievose prie Žvelsos vingio, gal porą kartų, atradę muzikinius vaikinuko gabumus, pedagogai norėjo išsiųsti jį į sostinės konservatoriją. Nelabai pasitikėdami tarybų valdžia, tėvai nesiryžo atiduoti savo vaiko į svetimas rankas.

Jonas liko tėviškėje. Kas čia žino, gerai ar blogai nutiko, viena aišku, kuliškiai ir svečiai negalėtų šiandien gėrėtis skambiu jo balsu, jis žvaigždžių keliais koncertuotų kažin kur.

Dabar Kulių miestelio vokalinis ansamblis „Vivo“, vienas ar kitas draugėn susibūręs choras visur, kur skamba muzika, gali džiaugtis Jono balsu.

Lyg tarp dviejų priešingybių – muzikos lengvumo ir gyvenimo druskos – nelengvų darbų įspraustas Jonas dirbo daug ir sunkiai, daug ką statė, tvėrė savo rankomis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu pirmųjų ūkininkų Kuliuose, tiesa, dėl sveikatos šį sunkų darbą baigęs ir dabar visada randa laiko muzikai. Kartą besigydydamas Kardiologijos skyriuje su dukros Giedrutės pagalba ištrūko dalyvauti Klaipėdos dainų šventėje.

Ir dar Jonas be jokių dvejonių, žmonos Aldonos remiamas, važiavo anuomet į Vilnių, budėjo Sausio 13-osios naktį ir saugojo jauną mūsų laisvę.

Sandros Viskontienės nuotr.

Kuliškė istorikė Zuzana Jankevičienė, gerai pažįstanti visus miestelio senbuvius, apie Joną sakė, kad jis kiekvienam pasiruošęs geranoriškai padėti, pats pirmas į visas bendruomenės talkas lekia prie visų darbų. Ir šiaip geras ir doras žmogus, tokių reta.

Žinau, Jonas nebijo rėžti valdžiai tiesos į akis, kai to reikia, pasakyti gerą žodį, kai žmogus to nusipelno. „Gyvenkime pagal Lietuvos himno žodžius“, – yra sakęs jis. Ne tik sakęs, bet ir pats to dorai laikosi.

Šaukštai valgiui ir atminimui
„Va, paimk, dar, dar ir šituos, – tiesia pilnas rieškučias medinių šaukštų ir kitų virtuvinių įrankių man Simonas Vaišnoras. – Bus tau atminimui, kai aš išeisiu.“

Aš labai nenoriu, kad jie, senieji mano tėviškės gyventojai, išeitų. Mes visi pažinojome vieni kitus, gyvenome bendrystėje, padėdami vieni kitiems. Naujai atsikėlusių naujakurių nebepažįstame, bendrystės su jais nėra. Ir nežinia, ar čia mūsų kaltė, ar tiesiog toks gyvenimas, gyvenimas sau.

Simonas, artėjantis prie devintos dešimties pabaigos, šypsosi ir aiškina, kam koks šaukštas tinka. Tas spirgiams maišyti prie cepelinų, tas uogienei virti, o mažas – vaikeliui maitinti. Gudriai mirkteli ir klausia, ar atspėsiu, iš ko išskaptuoti. Nelabai pavyksta, ypač su tuo, sodrios spalvos, raštuotos medienos. Simonas aiškina, kuris iš klevo, anas – iš liepos. O tas raštuotasis – iš vyšnios, kurią anądien išvertė vėjas. „Ta nugara“, – tarsteli ir sėdasi ant šviesaus atminimo mamytės austa lovatiese užtiestos lovelės.

Pavargo, ir nugara, ir kojos, ir rankos, nes Simonas su žmona Zuzana visą gyvenimą sunkiai dirbo įvairius miško darbus. Sąžiningai gyveno, kaip įmanydami kūrė savo šeimai, kurioje užaugo keturi geri ir darbštūs vaikai, gerbūvį. Tas gerbūvis paprastas, bet tvarkingas ir patogus. Miela savo namuose, pamiškėj, gyventi. Tik vaikams iš miestų toli atvažiuoti. Žiemą užpusto kelius, vanduo šulinyje, tik paties ir sūnų sukirstos malkos sukrautos priemenėje.

Šaukštus skaptuoti Simonas išmoko pats, dar jaunystėje, pas tėvus. Reikėjo kiaulėms jovalus šutinti, maišyti, su kuo gi? Taip ir pradėjo įvairius reikalingus įrankius daryti. Tais laikais žmonės taupiai gyveno, prakiurusio aliumininio ar ketinio puodo laukan nemetė, skylę varžtu užsuko ir toliau jame valgį virė.

Iš kažkur gavo skaptus, paskui dar vienas dievdirbys ir meistras iš Kulių perleido įrankius. Taip Simoną ir pagavo tie šaukštai. Atsikelia, rytines maldas su žmona pasimeldžia, kitus nedidelius darbus nuveikia ir skuba malkinėn. Ten prisiskaldo pliauskų, o iš jų jau drožia, skaptuoja šaukštus. Paskui jau troboje baigia nudailinti stiklo šukele. Ir taip kiekvieną, rūpestingai, atidžiai. Juk jei aštrus, nepatogus, kaip prie burnos neši, kaip moters rankos jį paims.

Simonas šaukštais apdovanoja visus pas jį atkeliavusius svečius. Kiekvienam palinki ko gero, mielo, svarbiausia – sveikatos.

Dabar Simonas šaukštų jau nebeskaptuoja. Pamiškio trobos langai vakarais nebešviečia, abu su žmona, įpusėję septintą bendro gyvenimo dešimtmetį, leidžia dienas pas dukrą Klaipėdoje. Kai kas nors apsilanko mano tėviškėje, dovanojame Simono šaukštą ir palinkime jo nepadėti. Žinau, Simonas tam labai pritartų.

Vieno kryžiaus istorija
Ilona ir Jonas Šaltupiai seniai norėjo savo sodyboje pasistatyti kryžių. Jonas negalėjo atsiminti, ar kelias kartas užauginusioje sodyboje būta kryžiaus, ar ne. Antrojo pasaulinio karo gaisras daug ką čia prarijo, o prie atstatyto namo, užėjus sovietams, kas gi kels kryžius…

Kol augo vienas po kito gimę keturi vaikai, nebuvo kada galvoti, kur ir kaip įgyvendinti savo sumanymą.

Janinos Žemgulienės nuotr.

O dar ir rasti meistrą, kuris imtųsi tokio darbo – galvosūkis. Nors Lietuvos kryždirbystė nuo 2001 m. įrašyta į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą, šiais laikais šie mažosios medinės architektūros sakraliniai kūriniai – jau tikra retenybė. Į šiuolaikinio namo kiemo dizainą nebetelpa nei kryžiai, nei koplyčios.

Jei dar ką nors nusprendžiama pagerbti kaip istorinės svarbos objektą, geriausiu atveju pastatomas serijinis kažkur gamykloje pagamintas metalinis kryžius. Be jokio individualumo, be jokios meilės ir visų minčių, kuriuos kryžiuose ir koplytėlių raštuose sudėdavo juos drožę meistrai.

Jonas norėjo „savo“ kryžiaus, kuriame tilptų visos godos, per gyvenimą patirti širdies skausmai ir šeimos džiaugsmas. Kur rasti meistrą?

Galiausiai įkalbėjo kaimyną Virginijų Gliožį. Nei jis dievdirbys, nei medžio drožėjas. Tik įvairius darbus tai vienur, tai kitur prie statybų dirbantis. Galvojo Virginijus vienaip, mėgino kitaip. Matyt, pati Dievo Apvaizda ima vedžioti ranką, kai tikslas kilnus ir šviesus. Po ilgų mėginimų ir bandymų kryžius buvo sukurtas.

Turbūt vienintelis Virginijaus gyvenime. Ir toks svarbus Šaltupių sodyboje. Dabar prie kryžiaus malonu pabūti visai šeimai su vaikais ir anūkais, broliais ir sesėmis, pajusti bendrystę bei pagerbti tėvų ir protėvių tradiciją – sodybas puošti kryžiais ar koplytėlėmis.

Tų gerų paprastų kasdieniškų stebuklų daugybė, tereikia juos pamatyti ar pajusti. Visų neaprašysi, o be to, kiekvienas mūsų savo aplinkoje, be abejo, turime ne vieną tokį. Tik įsižiūrėkime, įsiklausykime į juos širdimi.