Žemaitijos nacionalinio parko nuotr.„Atviras kraštovaizdis – gamtos veidas!“
Kai atsiveria kalvos, regime reljefo ritmą, vandens tinklą ir augaliją. Kai atsiveria pelkė, matome ir liūną, ir sudėtingą gyvybės sistemą, kur kiekviena rūšis turi savo vietą. Kai atsiveria pieva – matome šviesą, kuri leidžia klestėti daugybei organizmų.
Kartais kraštovaizdis prabyla per tylą, per kalvų bangavimą, per pelkės kvapą, per samanų minkštumą po kojomis. Kartais jis atsiveria horizontu, kuris netikėtai leidžia pajusti vietos mastelį ir jos ritmą. Šiemet kviečiame į kraštovaizdį pažvelgti būtent taip, kaip į gyvą, kintančią ir daugiabalsę visumą.
Šių metų šūkis – „Atviras kraštovaizdis – gamtos veidas!“. Atviras – tai matomas, aprėpiamas žvilgsniu, išryškėjantis savo linijomis ir struktūra. Tai kraštovaizdis, kurį galima patirti einant, stebint, sustojant. O gamtos veidas – tai visuma: reljefas, vandens atspindžiai, augalija, sezonų kaita ir gyvybės ženklai, kurie kuria vietos charakterį.
Tarpinės pelkės ir liūnai – subtilus gyvybės sluoksnis
Viena svarbiausių Beržoro kraštovaizdžio draustinio gamtinių vertybių – tarpinių pelkių ir liūnų buveinės. Jos formuojasi kalvoto reljefo žemumose: šlaitų papėdėse, paežerėse, užpelkėjusių upelių aukštupiuose. Čia kraštovaizdis įgauna horizontalių linijų – lyg švelniai linguojančių žalių kilimų.
Šios buveinės yra maitinamos lietaus, gruntinių ar apypelkio vandenų. Jose vyrauja viksvų bendrijos, kiminais ar žaliosiomis samanomis apaugę plotai, vietomis – klampūs liūnai. Tai hemiborealinės klimato zonos kraštovaizdžio dalis, pabrėžianti mūsų regiono gamtinį savitumą.
Tarpinėse pelkėse galima aptikti pelkines laksvų rūšis, riestūnes, švylius, puplaiškius, patvankinius pataisiukus ir kitus drėgnų vietų augalus. Tokios buveinės ypač įspūdingos būdamos atviros – kai jų neužgožia sumedėjusi augalija ar tankūs nendrynai.
Beržoro pelkėje šis atvirumas palaikomas nuosekliais gamtotvarkiniais darbais – periodiškai šalinant per daug išplitusią augaliją. Taip išsaugoma ne tik vizualinė erdvė, bet ir sąlygos retoms rūšims gyvuoti.
Dvilapis purvuolis – mažas, bet reikšmingas
Tarpinėse pelkėse ir liūnų buveinėje galima sutikti vieną iš joms būdingų rūšių – dvilapį purvuolį (Liparis loeselii).
Nors augalas kuklus, jo ekologinė reikšmė – didelė. Rūšis reta ir saugoma, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, o visos Europos mastu laikoma svarbiu tarpinių pelkių būklės indikatoriumi.
Žemaitijos nacionalinio parko nuotr.Įdomi purvuolių savybė, kad žiedadulkes perneša ir apdulkinti žiedus padeda lietaus lašai. Jei purvuolis auga ir žydi, tai rodo, kad buveinė išlaiko jai būtinas hidrologines ir šviesos sąlygas.
Šis mažas augalas primena, kad kraštovaizdis – tai ne tik tai, ką matome iš toli. Tai ir mikropasaulis, kuriame kiekviena rūšis yra jautrus bendros sistemos elementas.
Kraštovaizdis – gyvas, kintantis, atviras
Kraštovaizdis nėra statiškas fonas. Jis kinta kartu su sezonais, vandens lygiu, augalijos plėtra, klimato sąlygomis. Pavasarį pelkės prisipildo vandens, vasarą sužydi viksvos ir kiti augalai, rudenį pievos nusidažo šiltais atspalviais, o žiemą viską apgaubia ramybė.
Atviras kraštovaizdis – tai galimybė pamatyti šiuos pokyčius. Matyti kalvų linijas, pelkių horizontus, šviesos ir šešėlių žaismą. Tai kvietimas pažvelgti plačiau – suvokti, kad kraštovaizdis yra ir forma, ir turinys, ir gyvybė.
Per metus pristatysime 12 skirtingų kraštovaizdžio draustinių. Kiekvienas jų turės savitą charakterį: vienur daugiau vandens, kitur miškai ar atviros pievos, dar kitur – unikalios buveinės ir retos rūšys. Tačiau visus juos vienys bendras bruožas – gyvas gamtos veidas.
Parengė Žemaitijos nacionalinio parko direkcija
Parašykite komentarą