Skai­ty­to­jos Do­na­tos at­siųs­ta nuo­tr.

Apie si­tua­ci­ją ka­pi­nė­se in­for­ma­vo ir me­rą, ir po­li­ci­ją

„Sau­sio mė­ne­sį Rie­ta­vo mies­to ka­pi­nė­se ša­lia ma­no ar­ti­mų­jų ka­po bu­vo lai­do­ja­mas žmo­gus. Duob­ka­siai gal ne­bu­vo pa­si­klo­ję ap­sau­gi­nių pa­klo­džių ar kas ten įvy­ko, bet vi­si ap­link esan­tys ka­pai, įskai­tant ir mū­sų, li­ko pil­ni sku­jų, smė­lio ir ki­tų šiukš­lių, bor­te­liai taip pat pur­vi­ni. Su­si­sie­kiau su ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja, nes no­rė­jau su­ži­no­ti, ko­kia įmo­nė ka­sė duo­bę, ir pa­rei­ka­lau­ti, kad ji at­ly­gin­tų pa­da­ry­tą ža­lą, ka­dan­gi mū­sų ka­pas yra iš­pil­tas smul­kiais juo­dais ak­me­nu­kais ir iš­va­ly­ti juos pra­ktiš­kai yra neį­ma­no­ma“, – pa­sa­ko­jo Do­na­ta.

Mo­ters tei­gi­mu, ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja Ilo­na Meš­kaus­kie­nė, pa­pra­šy­ta pa­teik­ti at­sa­kin­gų as­me­nų ar įmo­nės kon­tak­tus, ėmė iš­si­su­ki­nė­ti, o ga­liau­siai, su­si­ti­kus prie ka­po, pa­ti­ki­no, jog pa­ti vis­ką su­tvar­kys. Do­na­tai toks pa­si­šo­vi­mas pa­dė­ti pa­si­ro­dė keis­tas – kam as­me­niš­kai pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę už ki­tų pa­da­ry­tas kliau­das?!

Prie mo­te­riš­kių po­kal­bio dar pri­si­jun­gė ir ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jos gi­mi­nai­tis. Pa­sak Do­na­tos, jis pa­kel­tu to­nu, ko­ne rėk­da­mas, ėmė aiš­kin­ti, kad snie­go bu­vo daug, to­dėl ne­bu­vo kaip ap­sau­go­ti gre­ti­mų ka­pų.

„Pa­si­ro­do, ge­riau ap­lin­ki­nius ka­pus nu­derg­ti, kad tik pa­to­giau bū­tų“, – py­ko rie­ta­viš­kė.

Nu­ken­tė­ju­si mo­te­ris ti­ki­no, kad prieš dve­jus me­tus su se­se su­tvar­kė ar­ti­mų­jų ka­pą, iš­py­lė jį skal­da. Į vis­ką in­ves­ta­vo 700 eu­rų ir iki šiol ne­tu­rė­jo jo­kio var­go, kap­vie­tė bu­vo tvar­kin­ga ir sko­nin­gai įreng­ta, per va­sa­rą neu­žau­go nė vie­na žo­le­lė. O da­bar ka­po vaiz­das mo­ters vi­siš­kai ne­ten­ki­na. Ji per­gy­ve­na, kad iš­try­pus pa­grin­dą pra­dės aug­ti pikt­žo­lės ir at­si­ras pa­pil­do­mų rū­pes­čių, ka­dan­gi iš smul­kių ak­me­nu­kų var­giai iš­rink­si pri­bi­ru­sius ša­pus ir sku­jas, ne­bent vi­są skal­dą pa­keis­tum nau­ja.

Dėl šio in­ci­den­to mo­te­ris krei­pė­si į po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus ir pa­ra­šė pa­reiš­ki­mą, trak­tuo­da­ma šį nu­ti­ki­mą kaip kap­vie­tės iš­nie­ki­ni­mą.

Laiš­kais apie sa­vo pre­ten­zi­jas in­for­ma­vo ir Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­rą An­ta­ną Čer­nec­kį bei Rie­ta­vo mies­to se­niū­ną Pet­rą Leng­ve­nį. Do­na­ta ti­ki­na, kad jei­gu jai ža­los nie­kas neat­ly­gins, tei­sy­bės ieš­kos teis­me ir dar ne­pa­tin­gės pa­si­do­mė­ti, ar ar­ti­miau­sias kap­vie­tes ap­der­gu­si duob­ka­sių įmo­nė tik­rai dir­ba le­ga­liai.

Dėl konf­lik­to kal­tas… snie­gas

„Labas, Plunge“ apie šį konf­lik­tą kal­bi­no ir Rie­ta­vo mies­to ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ją Ilo­ną Meš­kaus­kie­nę. Jos tei­ra­vo­mės, ko­kia juo­da ka­tė pra­bė­go tarp jos ir rie­ta­viš­kės Do­na­tos, kad ne­pa­vy­ko konf­lik­to už­gniauž­ti dar iki jam įsi­siū­buo­jant?

Se­niū­no Pet­ro LENG­VE­NIO at­siųs­ta nuo­tr.

Ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja pa­ti­ki­no su vi­sais bend­rau­jan­ti ra­miai ir pa­gar­biai, o štai mi­nė­ta rie­ta­viš­kė į jos kie­mą esą atė­jo šauk­da­ma ir pil­da­ma prie­kaiš­tus dėl pri­derg­tos ar­ti­mų­jų kap­vie­tės.

„Pa­siū­liau šiai mo­te­riai iš­kart nueit į vie­tą ir įver­tin­ti si­tua­ci­ją. Ša­lia jos ar­ti­mų­jų ka­po ne­per­se­niau­siai pa­lai­do­jo­me ki­tą žmo­gų. Mes vi­sa­da prieš ka­sant duo­bę iš anks­to už­den­gia­me ap­lin­ki­nes kap­vie­tes, kad žmo­nėms ne­bū­tų su­kel­ta pa­pil­do­mų rū­pes­čių. Po lai­do­tu­vių iš­kart vis­ką nu­va­lė­me, su­tvar­kė­me. Ži­no­ma, li­ko da­lis snie­go, fi­ziš­kai tie­siog ne­bu­vo įma­no­ma vis­ko iš­kart nu­va­ly­ti“, – pa­sa­ko­jo ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja.

I. Meš­kaus­kei­nė dės­tė lau­ku­si, kol snie­gas nu­tirps ir pa­lan­kes­nės oro są­ly­gos leis už­baig­ti pra­dė­tus va­ly­mo dar­bus, bet ne­spė­jo – ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų ka­po at­vy­ku­si rie­ta­viš­kė iš­vy­do neuž­baig­tą tvar­ky­ti ap­lin­ką.

Tei­sy­bės ieš­ko­ti ke­ti­na teis­me

Ga­vęs Do­na­tos laiš­ką ap­žiū­rė­ti mi­nė­tą kap­vie­tę at­vy­ko ir Rie­ta­vo mies­to se­niū­nas P. Leng­ve­nis. Tuoj po to „Labas, Plunge“ kal­bin­tas se­niū­nas ti­ki­no, esą rie­ta­viš­kei Do­na­tai bu­vo pa­sa­ky­ta, kad kai nu­tirps snie­gas, vis­kas bus su­tvar­ky­ta ir ne­liks nė žy­mės apie gre­ta vy­ku­sias lai­do­tu­ves.

„Ko­vo 16 die­ną pa­ts nu­vy­kau ap­žiū­rė­ti mi­nė­tos kap­vie­tės ir pa­da­riau nuo­trau­ką. Ma­no aki­mis žiū­rint, ten vis­kas pui­kiai jau su­tvar­ky­ta ir ne­bė­ra prie ko pri­kib­ti. Ka­pai yra la­bai jaut­ri vie­ta, kar­tais čia vie­nas ki­tas ne vie­to­je ar ne lai­ku iš­tar­tas žo­dis įsi­plies­kia ne­san­tai­ką. Kal­bė­jau­si ne tik su ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­ja, bet ir su ap­lin­ki­nius ka­pus pri­žiū­rin­čiais ar­ti­mai­siais. Neį­ma­no­ma pa­lai­do­ti žmo­gaus, kad nė vie­nas ša­pe­lis ne­nuk­ris­tų į šo­ną“, – kal­bė­jo P. Leng­ve­nis.

Vis dėl­to rie­ta­viš­kės to­kie žo­džiai ne­guo­džia. Ji pa­sa­ko­jo tre­čia­die­nį dar kar­tą nu­vy­ku­si pa­si­žiū­rė­ti, kaip su­tvar­ky­tas ka­pas, ir li­ku­si ne­pa­ten­kin­ta. Pa­sak mo­ters, ka­pą den­gian­čio­je skal­do­je iki šiol pil­na sku­jų, o ant ka­pą juo­sian­čių bor­te­lių li­ku­sios dė­mės nuo mo­lio.

Do­na­ta at­kak­liai lai­ko­si sa­vo – jei si­tua­ci­ja ne­si­keis, ieš­kos ad­vo­ka­to, kad šis pa­dė­tų iš­si­rei­ka­lau­ti jai pa­da­ry­tos ža­los at­ly­gi­ni­mą.

Kas šio­je si­tua­ci­jo­je tei­sus, o kas per­len­kia laz­dą – skai­ty­to­jai nu­spręs pa­tys. O mes sa­vo ruož­tu pri­dur­si­me, kad gin­ti sa­vo tei­ses yra la­bai svar­bu, ta­čiau ne ma­žiau svar­bu ir pa­si­tik­rin­ti, ar kar­tais ne­per­žen­gei ri­bos ir ar iš gy­ny­bos ne­pe­rė­jai į puo­li­mą. Nes ne kiek­vie­na si­tua­ci­ja ver­ta ko­vos, ypač jei ta ko­va įsi­plies­kia am­ži­no poil­sio ir rim­ties vie­to­je.