Prieš tre­jus me­tus Plun­gė­je du­ris at­vė­rė taip il­gai lauk­tas ba­sei­nas. Net­ru­kus ja­me dar­bą pra­dė­jo jau­na plau­ki­mo tre­ne­rė, vi­siems ge­rai ži­no­mo plau­ki­ko Da­no Rap­šio se­suo Do­mi­ny­ka Rap­šy­tė. Ko­kie ke­liai pro­fe­sio­na­lią plau­ki­kę, Lie­tu­vos plau­ki­mo čem­pio­nę, Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se bai­gu­sią spor­to va­dy­bos ir vers­lo ad­mi­nist­ra­vi­mo ba­ka­lau­ro stu­di­jas, at­ve­dė į Plun­gę? Ar aukš­tai­tės neiš­gąs­di­no že­mai­tiš­kas už­si­spy­ri­mas? Apie tai ir kal­ba­mės su Plun­gės spor­to ir rek­rea­ci­jos cent­ro plau­ki­mo tre­ne­re D. Rap­šy­te.

– Esa­te ki­lu­si iš Pa­ne­vė­žio, bai­gė­te moks­lus Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se. Ko­kie ke­liai at­ve­dė į Plun­gę?

– Po stu­di­jų Ame­ri­ko­je nu­spren­džiau, kad no­riu bū­ti plau­ki­mo tre­ne­re, pra­dė­jau dirb­ti Pa­ne­vė­žy­je, bet po ke­lių mė­ne­sių ne­ti­kė­tai ga­vau pa­siū­ly­mą vyk­ti į Plun­gę. Ma­no tre­ne­rės, ku­rios da­bar dir­ba Pa­lan­go­je, bu­vo at­va­žia­vu­sios ap­si­žval­gy­ti nau­ja­ja­me Plun­gės ba­sei­ne. Tad jos man ir pa­siū­lė čia at­vyk­ti. Spor­to cent­ras kaip tik ieš­ko­jo nau­jo spe­cia­lis­to.

– Ar iki at­va­žia­vi­mo ką nors ži­no­jo­te apie Plun­gę, o gal bu­vo­te bu­vu­si?

– At­vy­kau į Plun­gę la­bai ne­ti­kė­tai. Tik­rai nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­gal­vo­jau, kad at­si­dur­siu čia, bet vi­sa­da ži­no­jau, kad no­rė­čiau dirb­ti ma­ža­me mies­te. Nebuvau lankiusis Plun­gė­je, esu tik pra­va­žia­vu­si pro ją. Ži­no­jau tik apie My­ko­lo Ogins­kio rū­mus, tad vis­kas bu­vo la­bai nau­ja.

– Pra­lei­do­te Že­mai­ti­jo­je tre­jus me­tus. Ko­kia nuo­mo­nė apie že­mai­čius ir plun­giš­kius?

– Iš pra­džių bu­vo sun­kiau dėl kal­bos, bet da­bar že­mai­čių tar­mė ta­po vi­siš­kai ar­ti­ma ir su­pran­ta­ma. Žmo­nės – la­bai šil­ti, pa­slau­gūs. Pa­ne­vė­žy­je mes vis­ką sa­ko­me tie­siai švie­siai, o plun­giš­kiai, pa­si­ro­dė man, tie­siai sa­vo nuo­mo­nės ne­sa­kys, gal la­biau per juo­ko pri­zmę.

– Kaip pra­si­dė­jo Jū­sų kaip plau­ki­kės kar­je­ra, ko­kiais pa­sie­ki­mais ga­li­te pa­si­džiaug­ti?

– Plau­ki­mą pra­dė­jau lan­ky­ti dar­že­ly­je. Pas­kui ma­ne at­ve­dė tie­siai į jau nor­ma­lų ba­sei­ną. Aiš­ku, tė­vai ska­ti­no plauk­ti dėl svei­ka­tos. Tik jau po to pa­si­rin­ko­me ei­ti meist­riš­ku­mo ke­liu. Sug­rį­žu­si į Lie­tu­vą po stu­di­jų JAV stu­den­tų čem­pio­na­te iš­ko­vo­jau auk­są.

– Ar bū­ti plau­ki­mo tre­ne­re – Jū­sų sva­jo­nė, o gal tie­siog taip su­si­dė­lio­jo gy­ve­ni­mas?

– Daž­nai plau­ki­kai no­ri tap­ti tre­ne­riais, bet aš to­kios min­ties kaip ir ne­tu­rė­jau. Ma­nau, taip su­si­dė­lio­jo gy­ve­ni­mas. Man vis­kas gy­ve­ni­me tu­ri tu­rė­ti pra­smę, tad šis dar­bas su­tei­kia man pra­smės, tad drą­siai ga­liu sa­ky­ti, jog dir­bu iš pa­šau­ki­mo.

– Ne­ga­li­me ne­pak­laus­ti ir apie bro­lį. Jo pa­sie­ki­mai Jus mo­ty­vuo­ja, o gal prie­šin­gai – esa­te kon­ku­ren­tai?

– Nuo pat vai­kys­tės la­bai mo­ty­vuo­ja. Neį­si­vaiz­duo­ju, kas bū­tų, jei ne­tu­rė­čiau jo ša­lia. Vi­sa­da var­žy­bo­se tiek ne­si­jau­din­da­vau už sa­ve, kiek jau­din­da­vau­si už jį. Da­bar, kai pa­ti ne­bep­lau­kiu, tai jo kar­je­ra mū­sų šei­mai su­tei­kia pil­nat­vės jaus­mo. Se­ne­liai vis sa­ko, kad Da­no var­žy­bos, lai­mė­ji­mai, nuo­la­ti­nis do­mė­ji­ma­sis juo dar iš­lai­ko juos svei­kus. Da­nas at­ne­šė la­bai daug spor­ti­nės dva­sios į mū­sų šei­mą.

– Plauk­ti mo­ko­te vai­kus, jau ir šio­kių to­kių pa­sie­ki­mų yra. Ką Jums tai reiš­kia?

– Kaip mi­nė­jau, tai su­tei­kia man daug pra­smės ir pil­nat­vės. Kai pa­ti spor­tuo­da­vau, lai­mė­da­vau, daž­nai jaus­da­vau jaus­mą, ku­rio neį­ma­no­ma paaiš­kin­ti. Da­bar su vai­kais jau­čiu tą pa­tį ge­rą jaus­mą. La­bai no­riu su sa­vo vai­kais ei­ti link di­de­lio meist­riš­ku­mo.

– Mi­nė­jo­te, kad plau­ki­mo tre­ni­ruo­tes ve­dė­te Pa­ne­vė­žy­je. Ar ski­ria­si plun­giš­kiai vai­kai nuo pa­ne­vė­žie­čių?

– Pa­ne­vė­žy­je dir­bau tik du mė­ne­sius, kai per­si­kė­liau į Plun­gę. Čia man pa­si­ro­dė, kad vai­kai no­riau žiū­ri į spor­to bū­re­lius.

– Jei ne­bū­tu­mė­te plau­ki­kė, plau­ki­mo tre­ne­rė, kur sa­ve ma­ty­tu­mė­te?

– Man pa­tin­ka vis­kas, kas su­si­ję su ka­va. Tik­riau­siai no­rė­čiau dirb­ti ba­ris­te ar tu­rė­ti sa­vo ka­vi­nu­kę.

– Jei ne pa­slap­tis, at­skleis­ki­te atei­ties pla­nus. Gal tu­ri­te ko­kių nors spor­ti­nių tiks­lų, ar ne­pla­nuo­ja­te pa­bėg­ti iš Plun­gės?

– Da­bar la­bai no­riu, kad ug­dy­ti­niai pa­si­ro­dy­tų ge­rai Lie­tu­vos vai­kų čem­pio­na­te, o to­liau ma­ty­si­me. Tu­riu la­bai daug sva­jo­nių, bet kar­tu ir daug ko iš­mok­ti. Pa­bėg­ti iš Plun­gės ne­pla­nuo­ju, bent kol kas. Ma­tau pra­smę dirb­ti čia. Ma­ne su­pa la­bai ge­ri žmo­nės.

– Ar ar­ti­mie­ji pa­lai­kė spren­di­mą vyk­ti į ma­žą Že­mai­ti­jos mies­tą, ar sun­ku bu­vo ap­si­spręs­ti?

– Iš pra­džių vi­siems bu­vo kaž­kiek šo­kas. Bet tu­riu nuo­sta­bią ma­mą ir se­ne­lius, ku­rie la­bai pa­lai­kė. O ko bi­jo­ti? Aš la­bai pa­si­ti­kė­jau sa­vo tre­ne­rė­mis ir jų pa­siū­ly­mu, ma­ty­mu ma­ne čia. Ti­kiu, kad kur ta­ve gy­ve­ni­mas nu­ve­da, va­di­na­si, taip ir tu­ri bū­ti. Jau­čiuo­si Plun­gė­je la­bai paau­gu­si ir lin­kiu, kad vi­si jau­ni spe­cia­lis­tai ne­bi­jo­tų ir pa­si­rink­tų šį ma­žą, bet la­bai ypa­tin­gą mies­tą.

– Ačiū už po­kal­bį ir sėk­mės įgy­ven­di­nant už­si­brėž­tus tiks­lus.