Žinia apie poligoną Kapčiamiestyje sukėlė emocijų bangą. Nepasitenkinimas yra natūrali reakcija. Kalbame apie 13 sodybų ir jose gyvenusių žmonių istorijas, vaikystės medžius, ilgus metus puoselėtą ramybę. Kiekvienas iš mūsų būtume nepatenkinti, o gal net įniršę, jei tektų ne savo noru palikti savo namus.
Puikiai suprantu tą kartėlį, kai tavo asmeninį gyvenimą sudrumsčia valstybės poreikiai. Tačiau pikete mačiau ir veidus, kurie nuolat siekia pakenkti valstybei, sudrumsti jos gyvenimą.
Esu tikras, kad valstybės reikmėms paimtas turtas savininkams bus kompensuojamas sąžiningai ir skaidriai, kaip priklauso pagal įstatymus. Gal bus rasta būdų atlyginti ir papildomai – juk šie žmonės ne savo valia tampa mūsų gynybinio skydo dalimi.
Turime pripažinti karčią tiesą: kai krašto gynybai prireikia konkrečios teritorijos, pasirinkimo laisvė susiduria su išlikimo klausimu. Tai nėra politikų užgaida ar partijų reikalas. Tai valstybės išlikimo klausimas. Kariuomenė renkasi vietas ne pagal apylinkių grožį, o pagal strateginę būtinybę apginti jūsų vaikus ir Lietuvą.
Jei valstybei šiandien reikia Kapčiamiesčio apylinkių, kad rytoj mums nereikėtų trauktis iš Lietuvos, tas pasirinkimas jau yra padiktuotas pačios istorijos ir kaimynystės, kurioje gyvename.
Vis tiek kyla vienas klausimas: kodėl tik dabar kuriamas poligonas tarp Baltarusijos ir Kaliningrado? Atsakymas skaudus – nes mes, kaip ir ukrainiečiai, ilgai tikėjome, kad karas yra praeitis. Tikėjome, kad Rusija nebedrįs pulti. Šiandien už tą naivumą mokame skubotais sprendimais. Tačiau geriau sąžiningai susitarti dėl turto perleidimo Lietuvos kariuomenei, nei rytoj jį matyti griaunamą okupanto tankų.
Nėra kito pasirinkimo, kaip pasitikėti kariuomene.






Parašykite komentarą