Linos RUIBIENĖS nuotr.

Plungės rajone, Keturakių kaime, gyvenantis 32-ejų metų Jonas Ubartas gegužės 4-ąją kartu su kolegomis visoje Lietuvoje minės Tarptautinę Šv. Florijono – ugniagesių globėjų – dieną. Vyriškis tikina, kad nė karto nebuvo sudvejojęs dėl savo pasirinkimo tapti neeilinės profesijos atstovu ir džiaugiasi galėdamas padėti nelaimės ištiktiems žmonėms.

Sukasi tėvų sukurtame ūkyje
Jaunasis ugniagesys gelbėtojas gimė ir užaugo Plungės rajone, tame pačiame Keturakių kaime. Žlibinuose baigęs Igno Končiaus pagrindinę mokyklą, vėliau mokslus krimto Plungės technologijų ir verslo mokykloje, joje įgijo statybininko-apdailininko profesiją. Vidos ir Anapilin prieš trejetą metų iškeliavusio Antano Ubartų šeimoje užaugo penki sūnūs. Sulaukęs 14-os metų Jonas savo noru įsisuko į darbus tėvų gyvulininkystės ūkyje, o dabar jame darbuojasi kartu su netoliese gyvenančiu broliu.

„Mūsų šeimos ūkis gana didelis, iš viso yra per 120 galvijų, kuriuos auginame mėsai. Keturakių kaime dauguma gyventojų atsisakė ūkininkavimo, išpardavinėjo žemes ir išėjo dirbti valdiškus darbus. Mes kone vieninteliai likome kaime ir ateityje tikrai nežadame niekur trauktis. Dirbant ūkyje dienų būna visokių, kartais sunkiau, o kartais lengviau, priklauso nuo sezono. Lyginant su pienininkyste, tai mūsų ūkyje gyvuliams tikrai reikia gerokai mažiau priežiūros, labai pagelbėja ir moderni ūkio technika“, – pasakojo Jonas.

Baigęs vidurinę mokyklą ir įgijęs specialybę, J. Ubartas gavo šaukimą į privalomąją karinę tarnybą. Jaunas vyras nė kiek nepabūgo, bet priešingai – apsidžiaugė galimybe išbandyti savo jėgas naujoje aplinkoje ir pasisemti neįkainojamos patirties. Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-ojoje rinktinėje, Plungės 303 pėstininkų kuopoje, išklausė bazinius trijų savaičių kursus, pradėjo dalyvauti pratybose, budėjimuose ir kitose veiklose.

Šiandien keturakiškis skaičiuoja jau septintus savanoriškos tarnybos metus ir tikina, kad tai yra geriausia gyvenimo mokykla, kurią privalo praeiti visi jaunuoliai. Bene pagrindinis dalykas, ko išmoksta jaunuoliai tarnyboje, yra disciplina, kuri pasitarnauja ir kasdieniame gyvenime.

Lemtingas pokalbis su būsimu viršininku
J. Ubartas pasakojo nuo mažų dienų buvęs aktyvus ir pilietiškas. Kur pamatęs gaisrą nelikdavo abejingas – skubėdavo į pagalbą nelaimės ištiktiems žmonėms.

Jono UBARTO asmeninio albumo nuotr.

„Kartą pas mus į Plungės 303 pėstininkų kuopą buvo atvykęs Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Mykolas Pronckus. Jis klausinėjo, gal yra norinčių prisijungti prie ugniagesių komandos. Nieko nelaukęs pasikalbėjau su viršininku, jis mane nukreipė tolimesniems veiksmams“, – pasakojo J. Ubartas.

Praėjęs sveikatos, fizinio pasirengimo patikrą, išsprendęs ne vieną psichologinį testą, jaunas vyras sudalyvavo atrankoje, į kurią susirinko per šimtas žmonių iš visos Lietuvos. Iš visų kandidatuojančiųjų tapti ugniagesiais gelbėtojais, į skirtingus miestus buvo priimti tik 35 asmenys. J. Ubartas lengvai įveikė visus etapus ir sėkmingai baigė pusmetį trukusius mokslus Vilniuje, tada atliko trijų mėnesių praktiką.

Narsiai stoti į akistatą su ugnies liepsnomis ir rizikuoti gyvybe ryžtasi toli gražu ne kiekvienas. Pašnekovo teigimu, jo pasirinkimą nerti į šią sritį visų pirma lėmė didžiulis noras padėti kitiems žmonėms, be to, visuomenės pasitikėjimas šios profesijos atstovais.

Prisiminęs savo darbo pradžią Plungės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, Jonas pasakojo, kad įspūdžių ir intensyvaus darbo tikrai netrūko. Taip sutapo, kad kone per kiekvieną budėjimą tekdavo važiuoti į iškvietimus, o ten ne tik degančius suodžius kaminuose gesinti, bet ir pasitelkiant specialią įrangą iš automobilių vaduoti avarijose prispaustus žmones.

„Pačią pirmąją savaitę išvykome su komanda gesinti gaisro ir tada pirmą kartą teko susidurti su gaisravietėje rastu apdegusiu žmogaus kūnu. Bet manęs tokie vaizdai ir įvykiai psichologiškai neveikia. Žinojau, kokią darbo specifiką renkuosi, suvokiu, kad mano pareiga yra padėti žmonėms, gelbėti jų gyvybes“, – pasakojo J. Ubartas.

Skatina nepamiršti rūpintis savo ir kitų saugumu
Jaunasis ugniagesys gelbėtojas į budėjimus Plungės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje išvyksta kas ketvirtą parą. Darbo diena čia visada prasideda nuo bene pagrindinio ir svarbiausio dalyko – visos įrangos kruopštaus patikrinimo. Kartais būna, kad ankstesnėje pamainoje kolegos intensyviai dirbo per visą naktį, o jiems baigus budėjimą reikia atidžiai patikrinti, ar nieko netrūksta, ar visa įranga savo vietose.

Atlikus patikrą ir nesant iškvietimų, tuščiai laiko niekas nešvaisto. Kiekvieną dieną vyksta teorinės pamokos ir praktiniai užsiėmimai, kuriuos veda pamainos viršininkas. Pamokų metu ugniagesiai gelbėtojai gilina savo žinias, dalyvauja virvių rišimo, siurblio pajungimo, specialių kostiumų apsirengimo ir kitose pratybose. Žiemos metu pratybos vyksta ir ant ledo.

„Mano pamainoje yra aštuoni ugniagesiai gelbėtojai, kitose trijose pamainose irgi panašus skaičius. Iš viso Plungės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje šiuo metu dirba apie 40 darbuotojų, kurie pasikeisdami budi dieną naktį ir yra pasiruošę skubėti į įvykio vietą“, – kalbėjo J. Ubartas.

Pradėjęs dirbti ugniagesiu gelbėtoju, keturakiškis pasakojo pasidaręs dar labiau akylesnis ir ėmęs kreipti dėmesį ne tik į savo, bet ir į aplinkinių žmonių, šeimos narių, artimųjų, draugų saugumą. Užėjus į svečius nori nenori akys pačios ima ieškoti, ar yra įrengti dūmų detektoriai, ar tvarkinga elektros instaliacija.

Pašnekovo teigimu, jei neskaičiuotume tyčinių padegimų ir pavasario metu prasidedančių žolės padegimų, Plungės rajoną galima vadinti gana saugiu. Reikėtų tik patiems gyventojams būti labiau atsakingesniems, laiku išsivalyti kaminus, nepalikinėti elektros lizduose įjungtų laidų, kroviklių ar kitos elektros technikos, saugiai elgtis prie vandens telkinių ir to mokyti vaikus.

Jono UBARTO asmeninio albumo nuotr.

Namuose daugėja medžioklės trofėjų
Prieš trylika metų J. Ubartui kaimynas pakvietė į medžioklę pabūti varovu. Pirmoji išvyka jį taip sudomino ir įtraukė, kad nė pats nepastebėjo, kaip įsiliejo į medžiotojų būrį. Nuo tada keturakiškio namų sienas puošia jau ne vienas trofėjus.

Jono UBARTO asmeninio albumo nuotr.

„Priklausau „Purvaičių“ medžiotojų būreliui, griežtai laikomės nustatytų taisyklių, dažniausiai medžiojame Žlibinų miškuose, bet kartais su komanda išvykstame ir į kitus rajonus. Medžioklė man yra ne tik vienas laisvalaikio praleidimo būdų, bet kaip ūkininkui, kurio gyvuliai ganosi laukuose, vienas iš saugumo garantų. Tam tikrose vietose paruošiame masalus ir per kameras matome, kad miškuose yra daug vilkų, nors kol kas dar nėra tekę pačiam sumedžioti šio gyvūno. Vilkų medžioklei išduodamos kvotos, nors pastebime, kad pilkių miškuose daugėja.“

Ugniagesys gelbėtojas pasakojo, kad laisvą laiką mėgsta leisti aktyviai, ir pridūrė apie dar vieną savo hobį, kuriam laukia palankių oro sąlygų – o tada jau sės ant motociklo ir lėks su vėjeliu.