Simonos Stuopelytės nuotr.

Labai mėgstu pasivaikščioti gamtoje, kur gali pailsėti nuo kasdienių darbų, rutinos, pamedituoti. Juk sakoma, kad geriausias poilsis ir įsižeminimas būna tada, kai esi gamtoje, kur žolė, medžiai, vanduo… Tokių gamtos kampelių galima rasti daugybę, vienas jų – Plungės pašonėje esantis Gandingos piliakalnis ir jo prieigos.

Vieną dieną traukdama link piliakalnio pamačiau, kad automobilių stovėjimo aikštelėje paliktas radinys – maišelis su obuoliais ir vaisiais. Tokį patį lauknešėlį, tik vis su kitokiu turiniu, šioje vietoje vėliau teko išvysti ne vieną ir ne du kartus.

Pamenu, seniau vis pamąstydavau: kaip gera užsienyje, kur žmonės pasitiki vieni kitais ir, pavyzdžiui, prie sodybų palieka pačių užaugintų daržovių, kiaušinius ar kitokių gėrybių, o šalia – dėžutę pinigams, geranoriškai atsiskaityti už tas gėrybes.

Matydama tokius pavyzdžius su šypsena veide pasvarstydavau, kaži, ar Lietuvoje pavyktų toks bandymas. Veikiausiai jau tą pačią dieną nebeliktų nei kiaušinių, nei pinigų dėžutės…

Bet oi kaip aš klydau. Va, stoviu toje pačioje automobilių stovėjimo aikštelėje, prie suolelio, kur maišelyje vėl įdėta vaisių ir daržovių, o šalia – raštelis: „Pasivaišinkite – dalinamės“ . Tikrai smagu pasidžiaugti augančia lietuvių kultūra ir sąmoningumu.

Trumpai apibendrinant, įsitaisėme daržovių tiekėją. Sykį ir pati grįžau namo su cukinija parankėje ir plačia šypsena veide. Iš tos cukinijos iškepiau šokoladinį braunį – kas ragavo, sakė, kad skonis buvo nuostabus.
O kas tas geradaris, taip ir nesužinojau. Tad tariu AČIŪ jam ar jai tokiu būdu. Gal perskaitęs šią mano padėką atsilieps ir papasakos daugiau apie savo sumanymą dalintis sodo ir daržo gėrybėmis su kitais.

Simonos Stuopelytės nuotr.