Agnė Kleibienė – gyvenimo džiaugsmu trykštanti plungiškė, trijų vaikų mama ir profesionali fotografė. Moteris po darbų ir mamiškų rūpesčių jėgas ir sielos ramybę atgauna nerdama iš pažiūros į visai ne moterišką užsiėmimą… po apylinkes važinėdamasi motociklu.

Anksti tapo mama

Ne veltui sakoma, kad tvirtą charakterį suformuoja ne kas kitas, kaip kelyje sutikti išbandymai. Likimas Agnei jų atseikėjo ne vieną. Dar besimokydama „Saulės“ gimnazijoje mergina nė pati negalėjo nujausti, kad baigiamiesiems egzaminams teks ruoštis… su sūneliu ant rankų. Sulaukusi septyniolikos metų tapo mama. Tačiau su visokeriopa artimųjų pagalba mergina sėkmingai baigė vidurinę mokyklą ir kartu su bendraklasiais atšventė išleistuves.

Kad galėtų studijuoti ekonomiką neakivaizdiniame skyriuje Klaipėdos universitete, Agnė nutarė trumpam išvykti į Angliją užsidirbti pinigų.

„Nors ir buvau labai jauna, bet be darbo nesėdėjau, tuo labiau netroškau užsikarti artimiesiems ant sprando. Su skaudančia širdimi palikau sūnų tėvams ir išvykau į užsienį užsidirbti būsimoms studijoms. Dirbau viską iš eilės, šlaviau ir valiau. Pasitaikydavo tokių dienų, kai tekdavo makaronų pakelį dalinti į keletą dalių, kad rytoj turėčiau ką valgyti. Tik begalinis išdidumas neleido skambinti tėvams ir prašyti pagalbos, jie ir taip labai daug man padėjo. Norėjau su visais sunkumais susidoroti pati. Tik įsidarbinus oro uoste, o paskui ir marketingo kompanijoje situacija pagerėjo“, – nelengvą savarankiško gyvenimo pradžią prisiminė plungiškė.

Spontaniškai įsigytas fotoaparatas

Gyvendama Anglijoje mergina po darbų dažnai išeidavo į miestą ar netoliese esantį parkelį, kaip ji pati sako, – pravėdinti galvos ir atitrūkti nuo kasdienės rutinos. Sėdėdama priešais atsiveriančią nuostabią panoramą stebėdavo pro šalį einančius žmones. Vieną dieną pagauta emocijų įsigijo fotoaparatą, kad galėtų užfiksuoti visas gražias akimirkas. Bet tada atėjo supratimas, kad neturi jokių žinių ir įgūdžių, kaip „pagauti“ gražų kadrą. Nieko nelaukusi užsirašė į pirmuosius fotografijos kursus.

Anglijoje praleidusi dvejus metus, Agnė sugrįžo atgal į Lietuvą. Kaip tada manė – tik trumpam

„Kadangi studijuodama blaškiausi tarp Lietuvos ir Anglijos, sugrįžau su mintimi pasiimti sūnų ir vėl traukti atgal į Bristolį. Bet nutiko neplanuotas dalykas – susipažinau su savo dabartiniu vyru Robertu. Be to, mano dėstytoja, pas kurią rašiau kursinį darbą, atsisakė bendrauti elektroniniais laiškais, todėl nusprendžiau pusmetį, kol baigsiu studijas, likti Lietuvoje. Laikinai įsidarbinau mobilaus ryšio salone „Tele2“, o tada akys užkliuvo už skelbimo, kad ieškoma Paramos ir labdaros fondo vadovė“, – pasakojo A. Kleibienė.

Smalsumo vedama plungiškė nuėjo į darbo pokalbį ir be konkurencijos buvo priimta. Lygiagrečiai dirbo gedulo namų administracijoje, Lietuvos balzamuotojų asociacijoje bei institute.

„Iki šiol nesuprantu, kaip atlaikiau tokį krūvį“

Įsisukusi į darbų verpetą, studijas ir sūnaus auginimą, A. Kleibienė taip ir nebegrįžo į Angliją, o ten įsigytas fotoaparatas liko tūnoti giliai spintoje. Galiausiai rankose tvirtai laikydama ekonomikos bakalauro diplomą, plungiškė sudalyvavo Savivaldybės organizuojamame konkurse ir buvo pakviesta užimti projektų vadovės pareigas Strateginio planavimo ir investicijų skyriuje.

„Šis darbas man suteikė neįkainojamos patirties, nes kasdien tekdavo susidurti su pačiais įvairiausiais iššūkiais. Niekada neskaičiuodavau darbo valandų, bet man patiko toks darbo pobūdis ir, galima sakyti, atitiko mano charakterį, nes aš sėdėti vienoje vietoje nemoku. Man nuolat reikia veiksmo ir judesio“, – kalbėjo plungiškė. Įdomu tai, kad naujos pareigos ir atsakomybės nesutrukdė jai pasiekti dar vieno tikslo – moteris sėkmingai baigė viešojo administravimo ir regionų valdysenos magistro studijas.

Kas žino, gal A. Kleibienė iki šiol dirbtų Savivaldybėje, tačiau vieno tarptautinio projekto metu įvyko šis tas netikėto. Plungiškė ir dar du kolegos išsiruošė į Švediją, kur turėjo įamžinti turistų lankomas vietas. Samdyti fotografą ir vežtis kartu į kelionę buvo per brangu, tad Agnė nutarė, kad ir pati gali padaryti ne ką prastesnių nuotraukų projektui.

Po ilgos pertraukos rankose laikydama fotoaparatą ir žvelgdama į užburiančius Švedijos peizažus moteris suvokė, kaip stipriai yra šito pasiilgusi. Sugrįžusi po kelionės sau pažadėjo, kad daugiau tokios klaidos nedarys – fotoaparato iš rankų nebepaleis.

Geriausias poilsis – ant motociklo

Su vyru Robertu pradėjusi planuoti antrą vaikelį, o vėliau išėjus į motinystės atostogas, pašnekovė laiko veltui nešvaistė, pradėjo lankyti įvairius fotografijos kursus, sėmėsi žinių, fotografavo draugus, pažįstamus ir tokiu būdu kaupė patirtį.

„Net ir augindama vaikus nenusėdėjau vietoje, tą laiką išnaudojau maksimaliai. Žinote, kaip yra sakoma – kad žinių niekada nebūna per daug. Gali būti tik per daug įtampos pavargus nuo visų veiklų. Kad taip nenutiktų, iki šiol mėgstu sėsti ant savo motociklo ir lėkti, kur akys mato. Dar gyvendama Anglijoje norėjau išsilaikyti motociklo teises, bet pasirodė per brangu, tėvai irgi nebuvo sužavėti mano naujai gimusia aistra. Bet likimas ilgainiui viską sudėliojo į savo vietas. Mano tada dar tik būsimas vyras jau turėjo motociklininko teises, o kai įsigijo motociklą, tai labai trumpai mane vėžino ant galinės sėdynės“, – juokėsi Agnė.

Nuo tada lėtas ir ramus važiavimas motociklu vingiuotais kaimo keliukais – pats didžiausias jos malonumas.

Širdis nurimo išpildžius svajonę

Gimus trečiam vaikui, A. Kleibienė jau pilnu tempu užsiėmė fotografija. Klientų ir įvairių fotosesijų netrūko, tad atėjo metas apsvarstyti tolimesnius planus. Moteris užsiminė vyrui, kad norėtų atidaryti fotografijos studiją, ir iškart gavo jo pritarimą bei besąlygišką palaikymą.

Pradžioje įsikūrė 50 kvadratų ploto patalpas, tačiau laikui bėgant suprato, kad trūksta vietos įgyvendinti jos kūrybiniams sumanymams, be to, patalpos per vėsios vaikų fotosesijoms. Ėmusi dairytis tinkamų patalpų savo studijai, Agnė netrukus surado, kaip pati sako, idealią vietą, tik sužinojusi nuomos kainą neteko amo.

„Oi, kaip širdelė skaudėjo. Galvoje sukosi viena mintis: kiek reikia padaryti fotosesijų, kad atsipirktų bent nuoma?! Atvirai pasakius, nemiegojau naktimis, vis svarsčiau, kaip pasielgti. Matydamas, kad nerandu ramybės, vyras galiausiai ištarė vienintelį žodį: „Eik“. Ir nebeliko jokių klausimų.“

A. Kleibienė šiandien džiaugiasi, kad prieš keletą metų nesudvejojo, paklausė vyro Roberto, išdrįso įveikti savo vidinę baimę ir atidarė „AK fotostudiją“. Dievo dovana, leidusi moteriai įgyvendinti visas svajones, buvo ir artimųjų pagalba auginant dabar jau septyniolikos Igną, ketverių Arną ir trimetę Kariną. Agnės nueitas kelias – tarsi padrąsinimas ir kitoms moterims, primenantis, kad jei turi stiprų užnugarį ir didelį norą, gali kalnus nuversti.