Jurgitos Naglienės nuotr.

Plungės viešosios bibliotekos bokšto parodų salėje šeštadienį atidaryta Plungės ir Rietavo krašto fotoklubo „Žybt“ fotografijų paroda „Etninės kultūros ženklai Žemaitijos kraštovaizdyje“.

„Atrodė, ką naujo čia besugalvosi“
Kaip parodos atidarymo metu kalbėjo fotoklubo „Žybt“ vadovas Mantas Viržintas, praėjusių metų pradžioje vienai iš klubo narių pasiūlius surengti parodą šia tema, iš pradžių ji pasirodė labai sudėtinga ir gana nuobodi.

„Kryžiai, koplytėlės… Atrodė, ką naujo čia besugalvosi. Bet kai pradėjom rengti žygius, fotografuoti, kai pradėjom gilintis į tų objektų atsiradimo istoriją, požiūris pasikeitė. Atėjo suvokimas, kad tai yra mūsų krašto kultūrinis palikimas ir kad yra labai svarbu jį įamžinti. Fotografuodami šiuos objektus saugome mūsų krašto tapatybę“, – kalbėjo fotografas.

M. Viržintas priminė susirinkusiesiems, kad etninės kultūros paveldas apima visus kultūrinius, istorinius, socialinius ir gamtos elementus, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą ir formavo konkrečios tautos ar regiono pasaulėžiūrą. Nuo senų laikų Žemaitijos kraštovaizdis neįsivaizduojamas be mažosios architektūros objektų – kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, koplytėlių pakelėse, sodybose, kapinėse.

Jurgitos Naglienės nuotr.

Plungės krašte savamoksliai kūrėjai šiuos objektus darė iš medžio. Bet medis, kaip žinia, ne itin ilgaamžė medžiaga. Veikiamas drėgmės ir saulės jis nyksta. Suvokdami tai dar tarpukariu šviesuoliai ėmė fotografuoti šiuos objektus.

Vienas tokių – iš Plungės krašto kilęs istorikas Ignas Končius. Tuo užsiėmė ir Balys Buračas, Adomas Varnas, kiti fotografai, suvokę, kad etninės kultūros ženklai, tokie kaip kryžiai, stogastulpiai, senosios kapinės, simbolizuoja vietos žmonių pasaulėžiūrą ir įsitikinimus.

Jurgitos Naglienės nuotr.

Ne dėl grožio
Apie pastarąjį aspektą parodos atidarymo metu pasisakė fotoklubo „Žybt“ narė, Žemaitijos nacionalinio parko etnologė Aldona Kuprelytė. Pasak jos, belieka stebėtis, kad žmonės seniau gebėjo itin darniai sugyventi su juos supančia aplinka, su gamta, o dabar šį gebėjimą esame praradę.

„Atkreipkit dėmesį, viena nuotrauka parodoje – iš Zervynų. Dzūkijoj žiūrint į kryžių reikia užversti galvą, o pas mus jie mažesni. Tik kažkodėl žmonės galvoja, kad Žemaitijoje kryžiai buvo ne tokie puošnūs, be visokių ornamentų. Nieko panašaus. Jie nususo sovietmečiu, kai reikėjo pastatyti labai greitai, kad koks komunistėlis nepamatytų ir nelieptų nugriauti“, – pasakojo A. Kuprelytė.

Pasak etnologės, Žemaitijoje buvo paplitę kryžiai, puošti dobilo lapeliais, 4,5–5 metrų aukščio. Stogastulpius puošdavo kaltiniais kryžiais, pritvirtindavo nukryžiuotąjį, į koplytstulpį įstatydavo kokį šventąjį.

„Pačios autentiškiausios Žemaitijoje yra koplytėlės ant žemės. Įsivaizduojat – nors žemaičiai apkrikštyti vėliausiai, žmonės norėjo turėti miniatiūrines bažnytėles savo kiemuose. Šventieji tose koplytėlėse buvo sodybos globėjai, arba kaip seniau sakydavo – patronai. Šeimos buvo didelės, pirmai dukrai ir sūnui duodavo tėvelio ir mamos vardus. Ir tose koplytėlėse būdavo pagal tuos vardus parinkti šventieji. Mums dabar tos koplytėlės ir senieji kryžiai atrodo labai gražūs, bet tuomet jie nebuvo daromi dėl grožio. Tai buvo žmogaus dvasinis gyvenimas“, – kalbėjo etnologė.

Jurgitos Naglienės nuotr.

Įamžino naujo kryžiaus gimimą
Parodos atidarymo metu fotoklubo „Žybt“ narė Nijolė Jankuvienė papasakojo intriguojančią istoriją, kaip gimė jos fotografijų ciklas, eksponuojamas šioje parodoje.

Ji sakė pernai kovą, sužinojusi parodos temą, mintimis persikėlusi į savo gimtąjį Stalgo kaimą. Žinojo ten esant vieną seną kryžių, kurį ne kartą buvo fotografavusi. Bet vyras įspėjo neįsisvajoti, nes tas kryžius baigia sunykti.

Moteris jau buvo nuleidusi rankas ir nusprendusi nedalyvauti parodoje, kai jos vyras sulaukė netikėto skambučio. Buvusių Stalgo kaimo gyventojų Sungailų palikuonys, iš kurių N. Jankuvienė su vyru kažkada įsigijo gabalą žemės, paprašė rekomenduoti meistrą, kuris galėtų pagaminti naują kryžių vietoj minėto senojo ir pastatyti jų buvusios sodybos vietoje

„Vyras iškart pagalvojo apie Antaną Astrauską iš Luknėnų – ne kryždirbys, ne skulptorius jis, bet žmogus, turintis auksines rankas. Jis sutiko pagaminti kryžių. Nuvykom kartu į Stalgo kaimą, nubridom per pievas išmatuoti sunykusio senojo kryžiaus likučių. Tada ir gimė mintis parodyti visą seką, koks yra senojo kryžiaus likimas ir kaip gaminama jam pamaina“, – pasakojo N. Jankuvienė.

Kol naujasis kryžius buvo gaminamas, statomas ir šventinamas, fotografei pavyko išsiaiškinti, kad Stalgo kaime kadaise gyvenę Sungailos buvo stambūs ūkininkai, augino 8 vaikus. Kaip ir sakė A. Kuprelytė, pirmoji dukra ir sūnus gavo tėvų vardus. Šeima gražiai gyveno, planavo ateitį, tačiau anksti mirė šeimos galva, o Zofija su vaikais buvo ištremti. Senosios jų sodybos vietą iki šiol žymi tik minėtas kryžius, tapęs savotišku čia kadaise virusio gyvenimo simboliu.

N. Jankuvienės ir kitų fotoklubo „Žybt“ narių fotografijas Plungės viešosios bibliotekos bokšto parodų salėje galima pamatyti iki vasario 5 dienos.