Kas ke­lias sa­vai­tes Plun­gės ra­jo­no se­niū­ni­jų va­do­vai su­si­tin­ka su Sa­vi­val­dy­bės va­do­vais ir tu­ri ga­li­my­bę at­ver­ti sa­vo „skau­du­lius“. Pra­dė­jus šil­ti orams, va­sa­rio 23-ią­ją se­niū­nų su­siė­ji­me kal­bė­ta ne tik apie se­niū­ni­jų bė­das, bet ir kaip ap­si­sau­go­ti nuo ga­li­mo po­tvy­nio. Kai ku­rių pa­sta­bų se­niū­nams tu­rė­jo ir Plun­gės prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos at­sto­vai.

Trūks­ta in­for­ma­ci­jos

„Tu­ri­me žiau­riai gra­žią žie­mą, o su ja ir ne­ma­žai dar­bo“, – sa­vo kal­bą se­niū­nams pra­dė­jo Plun­gės prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos va­do­vas My­ko­las Pronc­kus.

M. Pronc­kus pa­mi­nė­jo, kad nuo me­tų pra­džios ug­nia­ge­siai su­lau­kė 81 iš­kvie­ti­mo. 28 kar­tus vyk­ta į gais­rus. Ži­no­ma, vy­rau­jan­ti gais­rų prie­žas­tis žie­mą, šal­tes­nė ar šil­tes­nė ji bū­tų, – kros­nies, dūmt­rau­kių, ka­mi­nų eksp­loa­ta­vi­mo tai­syk­lių ne­si­lai­ky­mas, lai­ku neiš­va­ly­ti ka­mi­nai ir pan. Ta­čiau kal­ba ne apie tai. Tar­ny­bos va­do­vas pri­si­mi­nė sau­sio pa­bai­go­je tra­ge­di­ja pa­si­bai­gu­sį gais­rą Paukš­ta­kių se­niū­ni­jos Kuls­kių kai­me, kai fer­mo­je su­de­gė 1969 m. gi­męs vy­ras. Po ne­lai­mės paaiš­kė­jo, kad vy­riš­kis ten bu­vo įsi­ren­gęs kam­ba­rė­lį. Jis – bu­vęs so­dy­bos šei­mi­nin­kės su­gy­ven­ti­nis, bet dėl sa­vo gy­ve­ni­mo bū­do na­me gy­ven­ti ne­be­ga­lė­jęs.

Pri­si­min­da­mas nak­ties įvy­kius, ug­nia­ge­sių va­das ap­gai­les­ta­vo, kad gais­ri­nin­kai to žmo­gaus ne­bu­vo iden­ti­fi­ka­vę, t. y. ne­tu­rė­jo in­for­ma­ci­jos, kad žmo­gus ten gy­ve­na. „Jei bū­tu­me tu­rė­ję to­kios in­for­ma­ci­jos, gal bū­tu­me anks­čiau at­vy­kę, įren­gę dū­mų de­tek­to­rius“, – kal­bė­jo M. Pronc­kus. Tad ir jo pra­šy­mas se­niū­nams su­pran­ta­mas – jei ži­no­ma, kad se­niū­ni­jo­je yra as­me­nų, gy­ve­nan­čių ne gy­ve­na­mo­sios pa­skir­ties pa­sta­tuo­se, apie tai in­for­muo­ti ug­nia­ge­sius.

Prie­kaiš­tas mies­tui, pa­gy­ros kai­mui

M. Pronc­kus kal­bė­jo, kad ne­re­tai ge­si­nant ūki­nius pa­sta­tus ar dar­ži­nes ug­nia­ge­siams į pa­gal­bą at­sku­ba vie­ti­niai ūki­nin­kai. Tad vir­ši­nin­kas ir do­mė­jo­si, ar svars­tant vie­tos biu­dže­tą ne­nu­ma­to­ma at­ski­ra ei­lu­tė to­kiems žmo­nėms at­si­ly­gin­ti.

„Tu­ri bū­ti ir žmo­niš­ku­mas, ne tik fi­nan­si­nė nau­da. Se­niū­nai ge­riau­siai ži­no, kas pas juos tu­ri ga­li­my­bę pa­dė­ti, o da­bar įpa­rei­go­ti ką nors bū­tų su­dė­tin­ga. Juk kiek­vie­nu at­ve­ju ga­li rei­kė­ti vis ki­to­kios tech­ni­kos“, – svars­tė Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vai. Se­niū­nai su to­kia po­zi­ci­ja su­ti­ko ir tvir­ti­no, jog ūki­nin­kai vi­sa­da su­skum­ba į pa­gal­bą, jei tik jos rei­kia, ypač to­kių ne­lai­mių aki­vaiz­do­je.

Kal­bė­da­mas apie gais­ri­nin­kams ky­lan­čius sun­ku­mus M. Pronc­kus pa­mi­nė­jo ir tai, kad šią žie­mą iš­ryš­kė­jo vie­na pro­ble­ma – va­lant gat­ves ar ša­li­gat­vius mieste sniegu už­ver­čia­mi hid­ran­tai. Nors ug­nia­ge­siai ir ži­no tiks­lias jų koor­di­na­tes, bet jei at­vy­kus į gais­rą dar rei­kia at­si­kas­ti hid­ran­tą, tai ati­ma bran­gaus lai­ko. Tie­sa, kai­mo se­niū­ni­jų va­do­vams vir­ši­nin­kas pa­sta­bų ne­tu­rė­jo. Anot jo, van­dens tel­ki­niai kai­muo­se at­va­ly­ti, pri­va­žia­vi­mas už­tik­rin­tas. „Tai la­bai pa­leng­vi­na mū­sų dar­bą“, – kons­ta­ta­vo M. Pronc­kus.

Aky­lai ste­bė­ti

Ga­liau­siai pe­rei­ta prie te­mos, dėl ku­rios ir bu­vo su­si­rink­ta – ga­li­mas po­tvy­nis. Apie tai, kaip pa­si­ruoš­ti jam ir ką da­ry­ti, jei jis pra­si­dė­tų, in­for­ma­ci­jos rei­kė­tų ieš­ko­ti Sa­vi­val­dy­bės in­ter­ne­to sve­tai­nė­je. Aiš­ku tik tiek, kad ug­nia­ge­siai gel­bė­ti rūsyje skęs­tan­čių bul­vių ne­va­žiuos.

Na, o už­duo­tis se­niū­nams – bent ke­lis kar­tus per die­ną ste­bė­ti si­tua­ci­ją už­tvan­ko­se, jei įma­no­ma, im­tis prie­mo­nių, kad pra­si­dė­jus le­do­ne­šiui le­dai neuž­kiš­tų šach­tų. Tie­sa, kaip sa­kė Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Bend­rų­jų rei­ka­lų sky­riaus pa­reng­ties pa­rei­gū­nas (pa­ta­rė­jas) Vid­man­tas Mon­čys, ste­bė­ti be­si­kei­čian­tį van­dens ly­gį pa­dė­tų van­dens ste­bė­ji­mo sto­te­lės, bet… Jas sta­tan­čios ins­ti­tu­ci­jos Plun­gė­je po­tvy­nių grės­mės ne­ma­to.

Sa­ko­ma, kad skęs­tan­čio­jo gel­bė­ji­mas – pa­ties skęs­tan­čio­jo rei­ka­las. Bū­tent to­kiu ke­liu ei­ti ir siū­lė vi­ce­me­ras Žyd­rū­nas Pu­raus­kis: pa­svars­ty­ti ir Sa­vi­val­dy­bei pa­čiai įsi­gy­ti to­kias sto­te­les, bent jau prie kri­ti­nių už­tvan­kų. Be­je, pa­sta­rų­jų die­nų orai ro­do, kad gam­ta, dos­niai do­va­no­ju­si snie­go, lyg ir ža­da pa­si­gai­lė­ti – snie­gą tirp­do pa­laips­niui.

Pas­te­bė­ji­mai

Pa­sa­ko­da­mi apie se­niū­ni­jo­se ky­lan­čias pro­ble­mas, se­niū­nai la­bai ne­si­skun­dė, ta­čiau tu­rė­jo kai ku­rių pa­mąs­ty­mų. „Ši žie­ma mus daug ko iš­mo­kė ir pri­ver­tė pa­gal­vo­ti. Ma­to­me ga­li­my­bę, kaip ope­ra­ty­viai nu­va­ly­ti gat­ves ir ke­lius, bet truk­do vie­šie­ji pir­ki­mai“, – pra­dė­jo Paukš­ta­kių se­niū­nas Au­ri­mas Va­si­liaus­kas. Pa­sak jo, šių­me­tė žie­ma pa­ro­dė, kad į pa­gal­bą at­sku­bė­ję 5–6 ūki­nin­kai vi­sus se­niū­ni­jos ke­lius nu­va­ly­tų iki vi­dur­die­nio, tad ir gy­ven­to­jams ne­be­bū­tų pa­grin­do skųs­tis. Bet, kaip ir mi­nė­ta, no­rint to­kios pa­slau­gos bū­ti­na skelb­ti kon­kur­są. Ka­dan­gi žie­ma bent jau ka­len­do­riu­je bai­gia­si, nu­spręs­ta šią te­mą ati­dė­ti vė­les­niam lai­ko­tar­piui.

Stal­gė­nų se­niū­ni­jos va­do­vas Arū­nas Jur­kus at­krei­pė dė­me­sį, jog rei­kė­tų įspė­ti Plun­gės au­to­bu­sų par­ką, kad ne vi­si moks­lei­vių pa­vė­žė­ji­mo marš­ru­tai iš­va­žiuo­ja­mi. „Da­bar au­to­bu­sai va­žiuo­ja, už­klimps­ta, rei­kia juos gel­bė­ti. Gal tuos ke­lis šim­tus met­rų tė­vai ga­lė­tų atei­ti pa­si­tik­ti vai­ko? Ar­ba ma­žiu­kai ga­lė­tų pa­si­lik­ti die­nos cent­ruo­se, kol tė­vai grįš iš dar­bo“, – svars­tė se­niū­nas. Be­je, jo ma­ny­mu, ši pro­ble­ma ak­tua­li ne tik žie­mą, kai daug snie­go, bet ir per po­lai­dį.