Ša­tei­kių kul­tū­ros cent­ro nuo­tr.

Su­si­ti­ki­mas pra­si­dė­jo švel­nia, ro­man­tiš­ka dai­na, ku­rią do­va­no­jo Ša­tei­kių kul­tū­ros cent­ro dai­nuo­jan­čios mo­te­rys, va­do­vau­ja­mos Lai­mos Do­mar­kie­nės. Neat­sis­py­rė pa­gun­dai kar­tu su an­samb­liu pa­dai­nuo­ti ir pa­ti vieš­nia. O vė­liau pri­si­pa­ži­no, kad jau yra pa­mir­šu­si per te­le­vi­zi­ją daug me­tų skam­bė­ju­sios dai­nos „Bo­bų va­sa­ra“ po­sme­lius.

Ra­šy­to­ją į su­si­ti­ki­mą at­ly­dė­jęs jos su­tuok­ti­nis Sau­lius Pi­lin­kus pa­ts sa­ve įvar­di­jo kaip kny­gos cen­zo­rių. Jis šmaikš­čiais pa­juo­ka­vi­mais, pa­tiks­lin­da­mas ra­šy­to­ją, pa­pil­dė su­si­ti­ki­mo mo­de­ra­to­rę – Ša­tei­kių kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rę Ak­vi­li­ną Ber­ta­šiū­tę. Žiū­ro­vams su­si­da­rė įspū­dis, kad po­pie­tės ve­dė­jų bu­vo du: vie­nas sce­no­je, ki­tas – žiū­ro­vų tar­pe.

Ša­tei­kių kul­tū­ros cent­ro nuo­tr.

Ve­dan­čio­sios pa­klaus­ta, kaip gy­ve­na, E. Mil­da­žy­tė at­sa­kė, kad gy­ve­na ge­rai ir kad, ke­liau­da­ma su kny­gos pri­sta­ty­mu po mies­tus ir kai­me­lius, jau­čia­si lyg grį­žu­si į „Bo­bų va­sa­ros“ lai­kus. Ji pa­si­džiau­gė, kad yra lau­kia­ma, kad į su­si­ti­ki­mus atei­na daug žmo­nių, ji iš­da­li­jan­ti dau­gy­bę au­tog­ra­fų ir nie­ka­da neat­si­sa­kan­ti kar­tu nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti. Sup­ran­tan­ti, jog tai yra di­džiu­lė Die­vo do­va­na, ku­ri gy­ve­ni­me dau­giau ne­pa­si­kar­tos.

Su­si­ti­ki­mo me­tu kal­bė­ta ne tik apie kny­gą, bet ir apie Lie­tu­vos kul­tū­rą, jos įta­ką šian­die­ni­niam žmo­gui, apie kū­ry­biš­ku­mą ir nos­tal­gi­ją aš­tuo­nias­de­šim­tie­siems, ku­riuos ra­šy­to­ja įvar­di­jo kaip lie­tu­vių tau­tos kū­ry­biš­kiau­sią de­šimt­me­tį. Skai­ty­to­jos pa­klaus­ta, už ko­kią kul­tū­rą ko­vo­tų, kny­gos au­to­rė ra­miai at­sa­kė: „Už kul­tū­rą ne­tu­ri bū­ti ko­vo­ja­ma. Kul­tū­ra – kaip oras, kaip jaus­mas, ji neiš­ven­gia­mai yra. Tik ko­dėl už kaž­ku­rią kul­tū­rą yra mo­ka­ma ir jos nie­kas ne­var­to­ja, o yra kul­tū­ra, už ku­rią žmo­nės su­tin­ka mo­kė­ti…“

Ša­tei­kių kul­tū­ros cent­ro nuo­tr.

Su­si­ti­ki­mas su ra­šy­to­ja šir­dy­se pa­li­ko gi­lų įspū­dį ir tar­si įne­šė gy­vy­bės, ug­nies, no­ro do­mė­tis ir kul­tū­riš­kai aug­ti. Te­ko gir­dė­ti, kad šeš­ta­die­nio va­ka­rą dau­ge­lis, bu­vę su­si­ti­ki­me ir įsi­gi­ję ra­šy­to­jos kny­gą „Pe­ly­nų me­dus“, jau tą pa­tį va­ka­rą pra­dė­jo ją skai­ty­ti. Gi­liai at­min­ty­je iš­liks su­si­ti­ki­mo me­tu iš­girs­tos gy­ve­ni­miš­kos fra­zės, to­kios kaip: „Nes­var­bu, ką tu da­rai, svar­bu, kas ap­link ta­ve da­ro­si, kai tu da­rai“ ar­ba „Tu ga­li vi­sus nu­ves­ti į dan­gų ar­ba nu­temp­ti į pra­ga­rą“.

Džiu­gi ži­nia gar­si­nių kny­gų skai­ty­to­jams – va­sa­rio 5 d. kny­ga „Pe­ly­nų me­dus“ pa­sie­kė EL­VIS skai­ty­to­jus. O va­sa­rą ra­šy­to­ja kar­tu su su­tuok­ti­niu S. Pi­lin­ku­mi ža­da su­grįž­ti į Ša­tei­kius. Iki to lai­ko gal su­bręs min­tis pa­si­rink­ti ki­tą su­si­ti­ki­mo for­ma­tą ir vėl su­kvies­ti vi­sus į Kul­tū­ros cent­rą.