Sauliaus Narkaus nuotr.

Li­go­ni­nė – lau­kas, ku­ria­me su­si­ker­ta skaus­mas ir vil­tis, mū­šio vie­ta, kur kas­dien ko­vo­ja­ma dėl pa­cien­tų svei­ka­tos ir gy­vy­bių. To­dėl me­di­ci­nos dar­buo­to­jai daž­nai ly­gi­na­mi su he­ro­jais, ne­šan­čiais di­džiu­lę at­sa­ko­my­bę, pa­lai­kan­čiais li­go­nių ir jų ar­ti­mų­jų vil­tis. Ar­tė­jant ba­lan­džio 27-ajai, ku­ri mi­ni­ma kaip Me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­na, pa­kal­bi­no­me Plun­gės li­go­ni­nės Vi­daus li­gų ir neu­ro­lo­gi­jos sky­riaus vyr. slau­gy­to­ją Li­ną Ab­lin­gie­nę – mo­te­rį, ku­ri gim­to­jo ra­jo­no gy­dy­mo įstai­gai ati­da­vė 34 sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus.

Ma­žais žings­niais iki di­de­lių spren­di­mų už ko­man­dos veik­lą
L. Ab­lin­gie­nė or­ga­ni­zuo­ja Vi­daus li­gų ir neu­ro­lo­gi­jos sky­riaus slau­gos per­so­na­lo dar­bą, pa­si­rū­pi­na, kad dar­buo­to­jams ne­prit­rūk­tų me­di­ci­ni­nių įran­kių, me­di­ka­men­tų, tvar­ko „po­pie­ri­nius“ rei­ka­lus, nag­ri­nė­ja pa­cien­tų nu­si­skun­di­mus. Ki­taip ta­riant, su­sty­guo­ja be­veik 40 slau­gy­to­jų dar­bą. Va­do­vau­ti ko­lek­ty­vui pra­dė­jo 2001 me­tais, iki tol sa­ve iš­ban­dė ki­to­se me­di­ci­nos dar­buo­to­jų gran­dies po­zi­ci­jo­se. Taip jau at­si­ti­ko, kad 1991 me­tais, kai Li­na bai­gė Klai­pė­dos me­di­ci­nos mo­kyk­lą, Plun­gės li­go­ni­nei dip­lo­muo­tų me­di­ci­nos se­se­lių ne­rei­kė­jo. Jau­nai spe­cia­lis­tei bu­vo pa­siū­ly­ta pa­dir­bė­ti sa­ni­ta­re Chi­rur­gi­jos sky­riaus tvars­to­ma­ja­me. Su­ti­ko, nors ir ži­no­jo, kad iš­si­la­vi­ni­mą ati­tin­kan­tį dar­bą leng­vai bū­tų ga­vu­si Klai­pė­dos Jū­ri­nin­kų li­go­ni­nė­je. „Esu ki­lu­si iš Nar­vai­šių, vy­ras – plun­giš­kis, tad no­rė­jo­me gy­ven­ti Plun­gė­je“, – pri­si­mi­nė sa­vo ap­si­spren­di­mo prie­žas­tį mo­te­ris.

Po ke­lių me­tų, 1995-ai­siais, L. Ab­lin­gie­nei at­si­ra­do slau­gy­to­jos vie­ta Neu­ro­lo­gi­jos ir neu­ro­chi­rur­gi­jos sky­riu­je, o 2001 me­tais, įžvel­gus mo­ters or­ga­ni­za­ci­nius ga­bu­mus, jai bu­vo pa­siū­ly­ta sky­riaus vyr. slau­gy­to­jos po­zi­ci­ja. Sa­ko­ma blo­gas tas ka­rei­vis, ku­ris ne­no­ri tap­ti ge­ne­ro­lu. Pro­fe­si­nis įver­ti­ni­mas džiu­gi­na ir Li­ną, ta­čiau mo­te­ris ne­sle­pia, kad iki šiol pa­siilgs­ta tie­sio­gi­nio dar­bo su pa­cien­tais.

Slau­gy­to­jos – me­di­kų ko­man­dos da­lis
Pa­cien­tams li­go­ni­nė – tik trum­pas su­sto­ji­mas, o tiems, ku­rie čia dir­ba, – ant­rie­ji na­mai, ku­riuo­se kas­dien ver­da sku­bos, rū­pes­čio ir žmo­giš­kų is­to­ri­jų ku­pi­nas gy­ve­ni­mas. Svei­ka­tos sis­te­mo­je, kaip ir ki­to­se sri­ty­se, vyks­ta dau­gy­bė po­ky­čių: kei­čia­si įsta­ty­mai, dar­bo są­ly­gos, po­žiū­ris į dar­buo­to­ją ir pa­cien­tą. „Il­gą lai­ką į slau­gy­to­ją bu­vo žiū­ri­ma kaip į gy­dy­to­jo pa­lie­pi­mų vyk­dy­to­ją, sa­vo­tiš­ką tar­nai­tę. Da­bar jau­čia­mės pil­na­ver­čiais me­di­kų ko­man­dos na­riais. Slau­gy­to­jos tu­ri aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą, nuo­lat mo­ko­si, ke­lia kom­pe­ten­ci­jas se­mi­na­ruo­se, kur­suo­se. Ga­li­me sa­va­ran­kiš­kai priim­ti spren­di­mus dėl pa­cien­to slau­gos, dėl jo po­rei­kių nu­sta­ty­mo, nu­spręs­ti, kas jam ge­riau­sia. Po­žiū­ris į vi­du­ri­nės gran­dies me­di­ko dar­bo svar­bą kei­čia­si“, – džiau­gė­si pa­šne­ko­vė.

Kaip pa­sa­ko­jo Li­na, per tris­de­šimt ket­ve­rius jos dar­bo li­go­ni­nė­je me­tus me­di­ci­no­je įvy­ko dau­gy­bė svar­bių po­ky­čių: gy­dy­to­jai ap­rū­pin­ti nau­jau­sia įran­ga, ku­rios dė­ka grei­čiau diag­no­zuo­ja­mos li­gos, at­si­ra­do di­džiu­lis me­di­ci­ni­nių dar­bo įran­kių, me­di­ka­men­tų pa­si­rin­ki­mas. Pa­ge­rė­jo są­ly­gos ir li­go­ni­nės pa­cien­tams: po re­mon­to be­veik vi­so­se pa­la­to­se įreng­ti tua­le­tai, at­si­ra­do dau­giau vien­vie­čių, dvi­vie­čių, tri­vie­čių pa­la­tų. To­kie spren­di­mai, kaip pa­sa­ko­jo vyr. slau­gy­to­ja, priim­ti po Co­vid-19 pan­de­mi­jos, pa­ro­džiu­sios kaip sun­ku su­val­dy­ti in­fek­ci­jos pli­ti­mą.

Di­džiau­sias iš­šū­kis – pan­de­mi­ja
Co­vid-19 pan­de­mi­jos lai­ko­tar­pį vyr. slau­gy­to­ja at­si­me­na kaip pa­tį sun­kiau­sią pro­fe­si­nį iš­šū­kį: „Me­di­ci­na ne­bu­vo pa­si­ruo­šu­si to­kiam iš­ban­dy­mui. Ypač su­dė­tin­gas bu­vo 2020-ųjų pa­va­sa­ris, kai vi­ru­sas griū­te už­griu­vo ša­lį. Sun­kios būk­lės li­go­niai, ne­ti­kė­tos pa­cien­tų mir­tys – dir­bo­me ekst­re­ma­lio­mis są­ly­go­mis, pa­rei­ka­la­vu­sio­mis ne tik fi­zi­nių, bet ir dva­si­nių jė­gų. Gal­vo­ju, kad pa­na­šiai jau­čia­si ka­ro są­ly­go­mis dir­ban­tys me­di­kai.“

Sauliaus Narkaus nuotr.

Me­di­ci­nos stu­di­jas pa­si­rin­ko at­si­tik­ti­nai
Nei pan­de­mi­jos lai­ko­tar­pis, nei ki­ti iš­ban­dy­mai ne­pri­ver­tė plun­giš­kės sua­be­jo­ti sa­vo pro­fe­si­niu pa­si­rin­ki­mu. L. Ab­lin­gie­nė sa­ko, kad neį­si­vaiz­duo­ja sa­vęs dir­ban­čios ki­tą dar­bą, nors pa­šau­ki­mo me­di­ci­nai ir ne­jau­tė: „Nei mū­sų šei­mo­je, nei gi­mi­nė­je me­di­kų ne­bu­vo. Au­gau vien­tur­tė, nuo ma­žens ap­sup­ta vy­res­nių žmo­nių. Nuo­lat gir­dė­jau kal­bų apie li­gas, bet jos ma­nęs bū­ti me­di­ke tik­rai neįk­vė­pė. Tik vė­liau, kai atė­jo lai­kas nu­spręs­ti, kuo aš tap­siu, o ma­ma gar­siai pa­svars­tė: „Kas mus gy­dys?“, pa­gal­vo­jau, kad ga­lė­čiau rink­tis me­di­ci­ną. Įs­to­jau mo­ky­tis, ga­vau dip­lo­mą, o pra­dė­ju­si dirb­ti su­pra­tau, kad ra­dau sa­vo pa­šau­ki­mą.“

Ma­ma, mo­čiu­tė ir ak­ty­vi bend­ruo­me­nės na­rė
Be to, kad ak­ty­viai da­ly­vau­ja gim­to­jo kai­mo Nar­vai­šių bend­ruo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, Li­na yra da­ly­va­vu­si mal­tie­čių vyk­dy­tuo­se pro­jek­tuo­se. Mėgs­ta rank­dar­bius, ak­ty­vų spor­tą, ne­ma­žai lai­ko pra­lei­džia pri­žiū­rė­da­ma so­dy­bos ap­lin­ką. Moteris – dvie­jų suau­gu­sių duk­rų Au­re­li­jos ir Ie­vos ma­ma, o taip pat tre­jų me­tu­kų Leo­no mo­čiu­tė. Au­re­li­ja bai­gė bio­lo­gi­jos moks­lus ir dir­ba vals­ty­bės tar­ny­bo­je, Ie­va – kos­me­to­lo­gė. Abi jos gy­ve­na Plun­gė­je, kas la­bai džiu­gi­na ma­mos šir­dį.

Pa­cien­tai vis reik­les­ni
L. Ab­lin­gie­nė sa­ko, kad pro­fe­si­ne pra­sme Plun­gė­je sa­ve pil­nai rea­li­zuo­jan­ti: be pa­grin­di­nio dar­bo dar dvi die­nas per sa­vai­tę dir­ba su skaus­mi­niais li­go­niais ki­to­je me­di­ci­nos įstai­go­je. Mo­te­riai pa­tin­ka, kad ne­pai­sant il­ga­me­tės pa­tir­ties, ry­tais, ei­da­ma į dar­bą, ne­ži­no, kas tą­dien jos lau­kia. „Kas­dien mo­kau­si, ieš­kau išei­čių iš vie­no­kios ar ki­to­kios si­tua­ci­jos, spren­di­mų, kaip su ma­žais kaš­tais teik­ti kuo ge­res­nę slau­gą. Yra da­ly­kų – kont­ro­lė, ak­re­di­ta­ci­jos, pa­tik­ri­ni­mai – prie ku­rių nie­ka­da ne­prip­ra­si. Be to la­bai kei­čia­si ir pa­cien­tai. Jie ir jų ar­ti­mie­ji da­ro­si vis reik­les­ni, tad me­di­ci­nos dar­buo­to­jams daž­niau ten­ka pa­ty­lė­ti, pa­gal­vo­ti, ką sa­ky­ti. Slau­gy­to­jai dar­be tu­ri pa­mirš­ti sa­ve, rū­pin­tis vien pa­cien­to ge­ro­ve, o tam rei­kia daug at­si­da­vi­mo ir kant­ry­bės“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

„Ry­toj nie­ka­da ne­be­dirb­si­me taip, kaip dir­bo­me va­kar…“
Pak­laus­ta, kaip jos nuo­mo­ne me­di­ci­na at­ro­dys po 10 me­tų, svars­tė, kad da­lis dar­bų bus ro­bo­ti­zuo­ta, nes nau­jau­sios tech­no­lo­gi­jos įžengs ir į svei­ka­tos sri­tį. „Ry­toj nie­ka­da ne­be­dirb­si­me taip, kaip dir­bo­me va­kar… To­dėl vi­si tu­ri­me to­bu­lė­ti, mo­ky­tis ir keis­tis“, – sa­kė L. Ab­lin­gie­nė.

Vyr. slau­gy­to­ja tei­si, ro­bo­tai vis daž­niau pa­kei­čia žmo­gų, ga­li bū­ti, kad jau ne­to­li­mo­je atei­ty­je vais­tus po pa­la­tas iš­ve­žios apa­ra­tai, gal­būt jie ir ope­ra­ci­jas da­rys, bet nė vie­nas ro­bo­tas ne­su­ge­bės pa­keis­ti žmo­gaus šir­dies ši­lu­mos – iš­klau­sy­ti, nuo­šir­džiai pa­guos­ti ir ta­da, kai la­biau­siai rei­kia li­go­niui, pa­tai­sy­ti pa­gal­vę.

Lin­ki stip­ry­bės ir ge­ru­mo
Ba­lan­džio 27-ąją mi­nė­si­me Me­di­ci­nos dar­buo­to­jų die­ną. L. Ab­lin­gie­nė džiau­gia­si, kad nau­jo­jo Plun­gės li­go­ni­nės va­do­vo Re­mi­gi­jaus Ma­žei­kos dė­ka, šią die­ną me­di­kai su­si­bu­ria bend­roms veik­loms – iš­vy­koms, žy­giams. O ji pa­ti pro­fe­si­nės šven­tės pro­ga lin­ki ko­le­goms stip­ry­bės, kant­ry­bės ir ge­ru­mo.