Vlado GAUDIEŠIAUS nuotr.

Tęsiant prieš porą dešimtmečių prasidėjusį bendradarbiavimą su Merkinės krašto muziejumi ir kitomis šio istorinio Dzūkijos miesto kultūros įstaigomis, Advento išvakarėse Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje buvo atidaryta nauja Merkinės galerijos „Šalcinis“ paroda. Tiksliau pasakius, ne viena, o trys vienoje ekspozicijoje harmoningai derančios trijų talentingų autorių, tačiau skirtingo žanro parodos.

Ekspozicijos papėdėje išsidėstė menininkės Elvyros Teresės Petraitienės keramikos darbų kolekcijos „Prakalbintas Merkinės molis“ personažai. Į tolimus horizontus ilgesingai žvelgiančios karūnuotos deivės, kitos mitologinės būtybės, veržliai šuoliuojantys sparnuoti raiteliai, išraiškingi kažkada girdėtų pasakų ir legendų herojai…

Daugelis iš šių eksponatų – tikri keramikos meno šedevrai! Subtiliai išjausta skulptūrinė plastika, vaizduotės ribas pranokstantis juvelyrinis dekoras kiekvienam iš jų suteikia nepakartojamo šventinio puošnumo ir unikalumo. Neveltui šios kolekcijos autorei jau senokai yra suteiktas Lietuvos meno kūrėjos statusas, kitos garbingos nominacijos ir apdovanojimai. Jos parodos buvo ne kartą eksponuotos ne tik Lietuvos, bet ir Prancūzijos, Italijos, kitų šalių parodinėse erdvėse. Nemažai šių keramikos šedevrų puikuojasi Lietuvos nacionalinių muziejų rinkiniuose.

Žadindama šventinio ilgesio ir nerealaus erdvinio lengvumo jausmus, į bendrą ekspoziciją harmoningai įsikomponuoja ir tautodailininkės Laimos Saviščevienės kolekcija „Žydintys ir čiulbantys šiaudiniai sodai“. Puikiai įvaldžiusi dzūkiškų verbų ir puokščių iš džiovintų gėlių komponavimo, vaškinių žvakių liejimo ir kitų tradicinių amatų paslaptis, L. Saviščevienė savo kūryboje pirmenybę teikia paprastam rugio šiaudui. Tai autorei mieliausia medžiaga, iš kurios ir gimsta „Dangaus sodai“.

Vlado GAUDIEŠIAUS nuotr.

Rašydama apie savo kūrybą tautodailininkė primena, kad iš spindinčių rugio stiebelių suverti sodai – laimę į namus nešantis simbolis. Senovėje juos kabindavo garbingiausioje vietoje – virš stalo vestuvių, Velykų, kitų švenčių progomis. Galima tik pasidžiaugti, kad iš didžiulės „Dangaus sodų“ kolekcijos, kuri buvo eksponuojama Merkinės, Seinų, Punsko, Zalcburgo (Austrija) parodose, keletas sodų per visą šventinį laikotarpį džiugins ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus lankytojus.

Tarsi simbolinė horizonto juosta iš Dzūkijos atkeliavusias parodas į bendrą ekspoziciją sujungė gamtininko, fotografo, „Baltijos aplinkos“ forumo, UNESCO komisijos ir Valstybės pažangos tarybos nario, Vilniaus universiteto dėstytojo Žymanto Morkvėno fotografijų paroda „Laimingi Musteikos pasaulio žmonės“.

Ją pristatydamas parodos autorius kelis kartus akcentavo raktinius žodžius „ramiai, saikingai, lėtai“. Anot Žymanto, šie būdvardžiai sudaro kasdienių žodžių, apibūdinančių Musteikos kaimo pasaulį, pagrindą. Jo ypatingą dvasią gali pajusti čia praleidęs bent vieną dieną, tačiau suvokti tą dvasią prisireikia ne vienerių metų. Šitą šilinių dzūkų kraštą nuo civilizacijos saugo miškai ir pelkės, nepatogūs keliai. Naktį kaimą apšviečia ne žibintai, bet Paukščių takas, kurį atspindi sidabrinė Musteikos upelio gija.

Autoriaus žodžiais tariant, žmogaus santykis su gamta čia išliko natūralus, pagarbus ir dėmesingas, o gamtos ritmas čia girdisi labiau negu laikrodžio tiksėjimas. Štai kodėl, anot Žymanto, žodžiai „ramybė, saikas, lėtumas“ yra kertiniai siekiant išsaugoti darną tarp žmogaus ir gamtos mūsų planetoje, kurioje natūraliai egzistavusi tvarka yra sujaukta ir apibūdinama kaip aštrėjančių krizių antropoceno era. Tik lėtesnis gyvenimo būdas gali užpildyti mūsų dvasios ir poreikių tuštumą, o poreikį vartoti daugiau daiktų gali pakeisti įsibuvimo gamtoje ir betarpiško santykio su kaimynais pilnatvė.

Vlado GAUDIEŠIAUS nuotr.

Iki išnaktų garbus muziejaus svečias kalbėjo apie fotografijose įamžintus Musteikos kaimo žmones, jų kasdienybę ir šventes, pasakojo apie savo gamtosauginių tyrimų erdvę, kuri driekiasi nuo Musteikos ir Vilniaus iki pietų Ukrainos ir Vokietijos žemių, diskutavo su parodos svečiais ir lankytojais apie gamtos ir žmogaus harmoningo ryšio atkūrimo egzistencinę reikšmę.

Vlado GAUDIEŠIAUS nuotr.

Malonu buvo jausti, kad daugelis išsakytų minčių palietė diskusijos dalyvių širdis tarsi būtume susitikę ne muziejuje, o laimingų Musteikos pasaulio žmonių apsuptyje arba žydinčių ir čiulbančių sodų paunksmėje.

Vytas RUTKAUSKAS

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius