Jurgio Bielinio turbūt niekam nereikia pristatinėti. Išgirdus jo pavardę iš karto prisimenamas lietuvių tautos siekis carinės priespaudos metais išsaugoti savo gimtąją kalbą. Knygnešiai iš tiesų padarė neįkainojamą darbą, dėl to yra nusipelnę mūsų pagarbos bei deramo įamžinimo. Todėl Plungės miesto senosiose kapinėse apmaudu matyti visų pamirštą ir virstantį medinį paminklą, skirtą mūsų krašte gyvenusiai knygnešei Rozalijai Lukošiūtei.

Įamžintos knygnešės

Į „Žemaičio“ redakciją užsukęs plungiškis Rimantas Vengalis sakė Plungės senosiose kapinėse pastebėjęs sukrypusį paminklą, skirtą, kaip byloja užrašas ant jo, knygnešei Lukošiūtei Rozalijai (1861–1934 m.).

„Teko girdėti, kad niekur kitur knygnešių nebuvo, tik Lietuvoje. Vadinasi, turėtume gerbti šį istorijos tarpsnį ir šiuos žmones, tačiau, gaila, apie juos beveik nieko nežinome. Štai ir šiuo atveju – kas buvo toji Lukošiūtė Rozalija ir kodėl jai skirtas paminklas baigia nuvirsti visų pamirštas? Gal galite šitai išsiaiškinti“, – paprašė vyriškis.

Plungiškis sakė pats besidomintis istorija, jį jaudina išskirtinių, mūsų kraštui nusipelniusių asmenybių likimai, todėl norėtųsi jų veiklos pėdsakus išsaugoti ateities kartoms. „Per Vėlines ant šios knygnešės kapo uždegsiu žvakelę, gal laikraštyje perskaitę apie ją atsiras ir daugiau tokių kaip aš“, – kalbėjo mūsų skaitytojas.

Numatyti tvarkymo darbai

Skaitytojo nuogąstavimus perdavėme Savivaldybės paveldosaugos specialistui Gintarui Ramonui. Jis sakė, kad R. Lukošiūtės bei greta esantis kitos knygnešės Magdalenos Bankaitės kapai Savivaldybei yra gerai žinomi. Aiški ir situacija dėl jų amžino poilsio vietą žyminių ganėtinai prastos būklės paminklų.

Specialistas pabrėžia, kad tais atvejais, kai kapvietės turi šeimininkus, jie ir yra atsakingi už jų priežiūrą, tačiau šios dvi kapvietės prižiūrinčių asmenų neturi. Todėl už jų priežiūrą yra atsakinga miesto seniūnija.

Pasak G. Ramono, Savivaldybė negavo jokio raštiško skundo, susijusio su minėtomis kapavietėmis, tačiau iš gyventojų lūpų kartkartėmis pasigirsdavo nepasitenkinimas dėl netinkamos jų priežiūros. Todėl ateinantį pavasarį yra numatyti šių kapviečių tvarkymo darbai.

Persekiota žandarų

Apie knygnešę ir daraktorę R. Lukošiūtę „Žemaičiui“ papasakojo Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas Gintautas Černeckis. Pasak jo, į šią moterį buvo kreipiamasi ne viena pavarde. Ji vadinta ne tik Lukošiūte, bet ir Lukošyte, Lukošaite, Lukoševičiūte. Gimė 1865 m., gyveno Truikių kaime. Palaidota 1934 m. senosiose Plungės kapinėse.

Moteris daug prisidėjo prie lietuviškos spaudos atgavimo, glaudžiai bendradarbiavo su viena iš žymiausių knygnešių ir daraktorių M. Bankaite, kurios pavardė iškalta Kaune esančioje knygnešių sienelėje.

Pati R. Lukošiūtė dėl savo pogrindinės veiklos buvo įkliuvusi žandarams, jai teko sėdėti kalėjime. Buvo kankinama. Kretingos muitinės zonoje 1904 m. spalį iš knygnešės atimti 1 039 lietuviški bei lenkiški leidiniai ir brošiūros. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais, nuo 1931 m., jai buvo paskirta 35 litų valstybinė knygnešio pensija.

Pasodino ąžuoliukų

Plungės senosiose kapinėse suradus R. Lukošiūtės ir M. Bankaitės kapus, buvo pradėta rūpintis tinkamu šių asmenybių pagerbimu. Minėtus kapus aptiko bibliofilų klubo garbės narė kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė. Moteris stengėsi, kad Savivaldybė pasirūpintų apleistais knygnešių kapais. Skyrus lėšų kreiptasi į tautodailininką Joną Kuodį. Jis 1991 m. iš ąžuolo išskaptavo antkapinį paminklą, kuris dabar, panašu, baigia nuvirsti.

Tęsdamas E. Ravickienės darbus, G. Černeckis paruošė knygnešiams įamžinti skirtą projektą. Jį pristatė tuometiniam Senamiesčio vidurinės mokyklos direktoriui Algirdui Servai. Ant prie mokyklos esančio kalnelio norėta pastatyti akmeninį aukurą knygnešių bei daraktorių atminimui, įrengti amfiteatrą.

Pačią vietą norėta pavadinti garbingos atminties kalneliu, deja, šio sumanymo tuometis mokyklos direktorius atsisakė. Buvo baimintasi, kad įrengus amfiteatrą į šią vietą pradės rinktis prašalaičiai ir kad šie nuniokos ne tik aukurą, bet ir pačią mokyklą.

Kad graži iniciatyva visiškai nebūtų palaidota, ant to pačio kalnelio 1998 m. pasodinti du ąžuoliukai. G. Černeckio teigimu, taip parodyta pagarba knygnešiams ir daraktoriams, tačiau šioje vietoje iki šiol nėra jokio ženklo, liudijančio apie pačias asmenybes, rizikavusias savo laisve ir gyvybe vardan tautiškumo išsaugojimo.

Praėjus kiek laiko G. Černeckis vėl kreipėsi į Senamiesčio mokyklos administraciją. „Mano idėja įamžinti knygnešius pristatyta ir naujam mokyklos direktoriui. Su darbų mokytojais parengėme aukuro eskizą, pristatėme pasisėdėjimo vietos planą. Deja, mūsų vėl neišgirdo“ – apgailestauja pašnekovas.