Sauliaus Narkaus nuotr.

Daž­nai su­lau­kia­me skam­bu­čių iš žmo­nių, ku­rie pra­šo žur­na­lis­tų pa­gal­bos spren­džiant jiems ki­lu­sias pro­ble­mas. Kar­tais mū­sų įsi­ki­ši­mas tar­si vė­jo gū­sis iš­ju­di­na už­snū­du­sio biu­rok­ra­ti­jos ma­lū­no spar­nus, pri­me­na at­sa­ko­my­bę pa­slau­gų tei­kė­jams, pa­de­da su­si­kal­bė­ti dviem ne­su­si­kal­ban­tiems kai­my­nams. Vis dėl­to vie­šu­mas – ne bur­tų laz­de­lė, jis kaip ir me­da­lis tu­ri dvi pu­ses. Šį kar­tą pa­dė­ti ne­pa­vy­ko – taip at­si­tin­ka, kai va­do­vau­ja­ma­si emo­ci­jo­mis, o ne fak­tais.

„Kai­my­nų vo­nio­se vamz­džiai pa­keis­ti!“

Bū­na, kad į re­dak­ci­ją krei­pia­si žmo­nės, ku­rie ve­da­mi emo­ci­jų lin­kę ma­ty­ti tik sa­vo tie­są. Taip at­si­ti­ko ir šį kar­tą – į sa­vo na­mus A. Ju­cio gat­vės 10-aja­me na­me mus pa­kvie­tu­si Re­gi­na žė­rė prie­kaiš­tus, skir­tus dau­gia­bu­tį re­no­va­vu­siems sta­ty­bi­nin­kams, kal­bė­jo apie bro­ką ir ne­tei­sy­bę, nors prieš su­si­ti­ki­mą su žur­na­lis­tais ne­pa­si­do­mė­jo, ko­kie dar­bai pa­gal su­tar­tį bu­vo at­lik­ti bu­te, ku­rį ji įsi­gi­jo jau po re­no­va­ci­jos.

„Ko­dėl aš tu­riu mo­kė­ti už re­no­va­ci­ją, jei­gu sta­ty­bi­nin­kai pri­da­rė tiek bro­ko?“ – kar­to­jo mo­te­ris, ve­džio­da­ma mus po sa­vo bu­tą. „Pa­žiū­rė­ki­te, ko­kie van­dens vamz­džiai tua­le­te ir vo­nio­je – „rus­ki­niai“, o koks al­kū­nių ne­praei­na­mu­mas! Kai­my­nų bu­tuo­se jie pa­keis­ti, tvar­kin­gi…“ – pik­ti­no­si plun­giš­kė.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Su dau­gia­bu­čių mo­der­ni­za­ci­ja ir pa­tys esa­me su­si­dū­rę, tad iš pa­tir­ties ži­no­me, kad karš­to ir šal­to van­dens vamz­džiai vo­nio­je ir tua­le­te – sa­vi­nin­ko nuo­sa­vy­bė ir rū­pes­tis. To­kių mū­sų pa­svars­ty­mų Re­gi­na net gir­dė­ti ne­no­rė­jo: „Kai­my­nų vo­nio­se vamz­džiai pa­keis­ti!“

Pre­ten­zi­ja pa­grįs­ta, bet pa­vė­la­vu­si…

Nu­sis­kun­di­mų mo­te­ris tu­rė­jo ir ne tik dėl ne­pa­keis­tų vamz­džių. Bu­to ko­ri­do­riu­je esan­tis nuo­te­kų ir van­den­tie­kio sto­vas nuo se­no pa­slėp­tas spin­to­je, 2021 me­tais, mo­der­ni­zuo­jant dau­gia­bu­tį, vamz­džiai bu­vo taip „mo­der­niai“ iš­ve­džio­ti, kad spin­tos du­rys ne­beuž­si­da­ro. Sup­ran­ta­ma, anuo­me­ti­nis bu­to šei­mi­nin­kas tu­rė­jo pa­rei­ka­lau­ti iš meist­rų, kad jie vamz­džius per­mon­tuo­tų. Ma­tyt, to ne­pa­da­rė, o da­bar, kaip sa­ko­ma, šaukš­tai jau po pie­tų.

Mū­sų pa­šne­ko­vė Re­gi­na bu­tą įsi­gi­jo 2024 me­tais – iš­kei­tė į Vil­niu­je tu­rė­tą ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą. „Bu­tas – rim­tas tur­tas. Ne­jau­gi ap­žiū­rė­da­mi jį ne­ma­tė­te, kad tos du­rys neuž­si­da­ro, kad vamz­džiai vo­nio­je ne­keis­ti?“ – klau­sė­me. „Kai at­va­žia­vo­me ap­žiū­rė­ti bu­to, ja­me gy­ve­no nuo­mi­nin­kai. Mes tik trum­pam užė­jo­me. Pas­te­bė­jo­me, kad vamz­džių spin­tos du­rys neuž­si­da­ro. Šei­mi­nin­kas pa­ža­dė­jo, kad su­tvar­kys, bet taip ir li­ko. Tai gal mums da­bar pa­tiems iš sa­vo ki­še­nės tvar­ky­tis, kai ši­to­kius pi­ni­gus už re­no­va­ci­ją mo­ka­me?!“ – sa­vo kal­tės dėl to, kad tin­ka­mai neap­žiū­rė­jo įsi­gy­ja­mo tur­to, kad neiš­si­rei­ka­la­vo iš bu­vu­sio bu­to sa­vi­nin­ko, kad jis su­tvar­ky­tų, ką ža­dė­jęs, mo­te­ris neįž­vel­gė.

Prob­le­mos dėl lan­gų

Pre­ten­zi­jų sta­ty­bi­nin­kams są­ra­še – ir lan­gai, tiks­liau, pro juos ko­šian­tis šal­tis. Pa­sak Re­gi­nos, ši­lu­mos re­gu­lia­to­rius at­suk­tas iki ga­lo, ra­dia­to­riai karš­ti, o kam­ba­riuo­se šal­ta. Ir iš tie­sų, pri­dė­jus ran­ką, jau­čia­si nuo pa­lan­gės iš lau­ko ei­nan­tis šal­tis. Prob­le­mų esa­ma ir bal­ko­ne – su­trū­ki­nė­jo įstik­lin­to bal­ko­no lan­go stik­las. Bu­to sa­vi­nin­kė spė­ja, kad jis ski­lo nuo šal­čio, nes bu­vo ne­tei­sin­gai su­mon­tuo­tas. „Ar krei­pė­tės dėl to į „Plun­gės būs­tą“, ar bend­ra­vo­te su dau­gia­bu­čio ad­mi­nist­ra­to­riu­mi? Ar esa­te tik­ra, kad mo­der­ni­za­ci­jos me­tu bu­to lan­gai bu­vo keis­ti?“ – do­mė­jo­mės.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Mo­te­ris tvir­ti­no, kad į sa­vi­val­dy­bės įmo­nę „Plun­gės būs­tas“ krei­pė­si ne vie­ną kar­tą. „Vos iš­gir­dę ma­no bal­są siun­čia „ant tri­jų rai­džių“, ten, iš kur ne­be­ga­li­ma grįž­ti. Sa­ko, kad aš jiems nu­si­bo­dau. Nie­kas iš įmo­nės net ne­bu­vo atė­jęs į bu­tą pa­žiū­rė­ti“, – pa­sa­ko­jo ro­dy­da­ma te­le­fo­no nu­me­rį, ku­riuo skam­bi­na į įmo­nę.

Lan­gai per re­no­va­ci­ją ne­bu­vo keis­ti, o bal­ko­no stik­las – įdauž­tas

Bend­rau­da­mi su Re­gi­na su­pra­to­me, kad ne vi­sos jos pre­ten­zi­jos pa­grįs­tos. Vis dėl­to pa­ža­dė­jo­me su­si­siek­ti su „Plun­gės būs­tu“ ir iš­siaiš­kin­ti, ko­kie dar­bai re­no­vuo­jant dau­gia­bu­tį bu­vo at­lik­ti da­bar jau Re­gi­nai pri­klau­san­čia­me bu­te. Su­ra­šė­me raš­tą, ku­ria­me pa­punk­čiui iš­ri­kia­vo­me mo­ters iš­sa­ky­tas prie­kaiš­tus dėl ne­keis­tų vamz­džių sa­ni­ta­ri­niuo­se maz­guo­se, šal­tį pra­lei­džian­čių lan­gų, su­ski­li­nė­ju­sio bal­ko­no stik­lo, ne­man­da­gaus bend­ra­vi­mo. Po ke­lių die­nų su­lau­kė­me iš­sa­maus at­sa­ky­mo.

Iš jo su­pra­to­me, kad dėl vamz­džių bu­vo­me tei­sūs. „Vyk­dant re­no­va­ci­ją na­me bu­vo kei­čia­mi vi­si bend­ro­jo nau­do­ji­mo karš­to ir šal­to van­dens vamz­džiai. Bend­ro­jo nau­do­ji­mo vamz­dis yra iki bu­to gy­ven­to­jo van­dens skai­tik­lio. Nuo skai­tik­lio jau yra gy­ven­to­jo nuo­sa­vy­bė ir jis pa­ts pri­va­lo šiuos vamz­džius pri­žiū­rė­ti, keis­ti nau­jais. To­dėl tua­le­tuo­se, vo­nio­se ar vir­tu­vė­se re­no­va­ci­jos me­tu vamz­džiai nė­ra kei­čia­mi“, – taip at­sa­ky­ta į pir­mą­ją bu­to sa­vi­nin­kės Re­gi­nos priekaištą dėl „rus­ki­nių“ vamz­džių.

Paaiš­kė­jo, kad ne­ga­lė­si­me mo­te­riai pa­dė­ti ir dėl šal­tį pra­lei­džian­čių lan­gų, nes per re­no­va­ci­ją jie pa­pras­čiau­siai ne­bu­vo kei­čia­mi. Fak­tas tas, kad plas­ti­ki­nius lan­gus bu­te su­si­dė­jo anks­tes­ny­sis sa­vi­nin­kas, o už sve­ti­mų dar­bų ko­ky­bę nei re­no­va­ci­ją at­li­ku­si įmo­nė, nei „Plun­gės būs­tas“ neat­sa­ko. Lyg mui­lo bur­bu­las su­bliūš­ko ir ši pre­ten­zi­ja.

Bal­ko­nai mo­der­ni­zuo­jant dau­gia­bu­tį bu­vo stik­li­na­mi, bet, anot įmo­nės, nei nau­jo­ji bu­to gy­ven­to­ja, nei anks­tes­ny­sis sa­vi­nin­kas nė kar­to ne­si­krei­pė dėl bal­ko­no stik­lų.

Vė­liau bu­vo­me in­for­muo­ti, kad įmo­nės at­sto­vai po to, kai ga­vo mū­sų pa­klau­si­mą, vis dėl­to ap­si­lan­kė Re­gi­nos bu­te. „Mū­sų dar­buo­to­jai bu­vo nu­vy­kę pas mi­nė­tą pi­lie­tę į na­mus ir ap­žiū­rė­jo bal­ko­no stik­lą. Aki­vaiz­džiai ma­tė­si, kad stik­las su­ski­li­nė­jęs ne dėl ga­li­mo bro­ko, o įdauž­tas ne­ty­čia ar ty­čia. Pak­lau­sus bu­to sa­vi­nin­kės, kaip įdauž­tas stik­las, ji at­sa­kė, kad kie­me vai­kai mė­tė ak­me­nu­kus ir tur­būt įskė­lė“, – li­ko­me nu­ste­bin­ti at­sa­ky­mo.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Po­kal­biai įra­šo­mi

Įmo­nė ne­pri­sii­ma kal­tės ir dėl pra­stos ko­mu­ni­ka­ci­jos: „Bu­to sa­vi­nin­kė ne­bu­vo at­vy­ku­si į įmo­nę, ne­si­krei­pė į mus raš­tu. Yra tik ke­le­tą kar­tų skam­bi­nu­si ir pra­šiu­si do­ku­men­tų dėl re­no­va­ci­jos, kas su­si­ję su jos bu­tu. Do­ku­men­tai pa­ruoš­ti, bet pi­lie­tė iki šiol neat­vy­ko jų pa­siim­ti.

Vi­si mū­sų po­kal­biai yra įra­šo­mi, to­dėl dar­buo­to­jai bend­rau­ja man­da­giai. Ga­vus gy­ven­to­jo skun­dą dėl ne­man­da­gaus ar nee­tiš­ko bend­ra­vi­mo, ga­li­ma įra­šą per­klau­sy­ti.“

Vie­šu­mas – ne bur­tų laz­de­lė

Tai­gi, kaip jau mi­nė­jo­me straips­nio pra­džio­je, vie­šu­mas – ne bur­tų laz­de­lė. Jis tu­ri ga­lios iš­ju­din­ti už­snū­du­sius biu­rok­ra­tus, pri­min­ti at­sa­ko­my­bę pa­slau­gų tei­kė­jams, iš­spręs­ti tarp kai­my­nų ki­lu­sius gin­čus, bet tik ta­da, kai lū­kes­čiai pa­grįs­ti, kai gir­di­ma ne sa­va, bet tik­ro­ji, fak­tais pa­rem­ta, tie­sa. O šį kar­tą fak­tai – ne Re­gi­nos pu­sė­je.