Sauliaus Narkaus nuotr.Įsivaizduokime situaciją: esu Plungės „Saulės“ gimnazijos moksleivis, gyvenantis kaime. Kas rytą keliuosi ir keliauju į mokyklą. Pro mano namus prarieda geltonasis mokyklinis autobusiukas, vežantis mokinius į gimnaziją. Juo norėčiau važiuoti ir aš, bet… autobusiukas manęs neveža. Autobusas pustuštis, vairuotojas sustotų, bet negali – jis priverstas laikytis TVARKOS. Niekaip nesuprantu, kodėl ta TVARKA nukreipta prieš mane – gimnazijos moksleivį, rajono gyventoją, Lietuvos ateitį. Mokykloje mus moko mylėti savo kraštą… Tikisi, kad baigę mokslus – tapę gydytojais, mokytojais, inžinieriais, policininkais – grįšime dirbti į Plungę. Tačiau diskriminacijos pamokos, kurias gaunu kaskart matydamas autobusiuku nuvažiuojančius vyresniuosius bendramokslius, meilės savo kraštui manyje neaugina.
Tik pamąstymai…
Šio straipsnio įžanga – tik žurnalistės bandymas įsijausti į „Saulės“ gimnazijos moksleivių, kurie neturi teisės į mokyklą ir iš jos būti saugiai vežami mokykliniu autobusiuku, mintis. Bandymas įsivaizduoti paauglių emocijas, kylančias iš suvokimo, kad esi diskriminuojamas dėl gyvenamosios vietos, baudžiamas už tai, kad mokaisi ne toje gimnazijoje, kurią tau pagal gyvenamąją vietą priskyrė vietos valdžia. Šios mintys kilo po to, kai į mus kreipėsi dvi mamos – Šateikių seniūnijos gyventojos, kurių vaikai dešimtokai mokosi minėtoje gimnazijoje, o į mokyklą yra priversti važiuoti savarankiškai – vežami tėvų arba visuomeniniu transportu, nors pro jų kaimą pravažiuoja pustuštis mokyklinis autobusiukas, į gimnaziją vežantis III–IV klasių mokinius (vienuoliktokus, dvyliktokus).
Daugiau nei metus į mokyklą važinėjo nelegaliai
Viena iš mamų pasakojo, kad mokytis „Saulės“ gimnazijoje jos sūnus pradėjo 2023 metais, būdamas devintokas, kai šeima gyveno Plungėje. Metų pabaigoje susirgo moters mama, ir dukrai teko kraustytis gyventi į Šateikius, kad galėtų ja pasirūpinti.
Sauliaus Narkaus nuotr.„Sūnus nuo mažens mokėsi Plungėje, nenorėjome, kad jis keistų mokyklą vien dėl to, kad teko kraustytis į kaimą. Žinojome, kad „Saulės“ gimnazijos autobusiukas važiuoja pro Šateikius, tad sudaryti vaikui problemų nesitikėjome. Iš karto dėl sūnaus pavėžėjimo kreipiausi į gimnazijos socialinę darbuotoją. Man buvo pasakyta, kad devintokai iš Šateikių į gimnaziją ir iš jos nėra vežami. Tokia tvarka atrodė neteisinga. Tuomet ketinau kreiptis pagalbos į merą, bet situaciją pavyko išspręsti pačiai. Matydama, kad autobusiukas važinėja pustuštis, pakalbinau vairuotoją, ir šis sutiko pavėžėti mano sūnų. Neprašiau išsukti iš numatyto maršruto, tik sustoti ir paimti moksleivį. Taip ir pravažinėjome, kol sūnus baigė devintą klasę. Ir naujiems mokslo metams prasidėjus autobusėlis Šateikiuose sustodavo ir paimdavo jį – jau dešimtoką. Bet… Neseniai paskambino vairuotojas ir informavo, kad iš jo reikalaujama laikytis nustatytos tvarkos – vežti tik į sąrašą įtrauktus mokinius, nes kitu atveju bus atleistas iš darbo“, – pasakojo moteris.
„Šiemet turiu galimybę rytais sūnų į mokyklą nuvežti pati, tačiau grįžimas po pamokų – problema. Žinoma, jis gali nemokamai parvažiuoti visuomeniniu transportu, tokia galimybė sudaryta, bet autobuso reikia laukti, o ir jo maršrutas vingiuoja pro aplinkui – Narvaišius, Aleksandravą, todėl į namus sūnus grįžta gerokai vėliau, nei parveždavo mokyklinis autobusiukas. Kreipiausi pagalbos į klasės auklėtoją. Supratusi, kad ji negali niekuo padėti – į Plungės rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėją Gintautą Rimeikį. Pabendravome telefonu, bet nieko naujo neišgirdau: Savivaldybė yra patvirtinusi tvarką, kurioje nustatytos mokyklų aptarnaujamos zonos, taip pat mokinių vežimo į Plungės rajono savivaldybės švietimo įstaigas mokykliniu autobusu tvarkos aprašą, ir šių teisės aktų privaloma laikytis. Supratau viena – devintokai ir dešimtokai iš kaimų nevežami iš principo, kad rinktųsi mokytis kaimo mokyklose. Gal ir suprasčiau tokią tvarką, jeigu autobusiukas būtų pilnas, jeigu jo maršrutas nesiektų Šateikių, bet dabar, kai jis važiuoja pustuštis, o vaikai nevežami dėl kažkokių „taisyklių“ ar diskriminuojančios tvarkos – tai atrodo labai neteisinga“,– išsakė visą širdyje susikaupusį kartėlį vaikino mama.
Gimnazijai atstovauti gali, bet autobusiuku į ją atvažiuoti – ne
Panašią istoriją išgirdome ir iš Kadaičiuose (Šateikių seniūnija) gyvenančios dešimtokės mamos (abiejų moterų vardai redakcijai žinomi – aut. past.). Jos dukra – pirmūnė, mokyklinių ir respublikinių olimpiadų dalyvė, „Suvartuko“ šokėja, meno mokyklos ugdytinė. Kiekvienai ugdymo įstaigai garbė turėti tokią gabią mokinę, bet…
Nuo 2023 metų rugsėjo iki 2025 metų vasario mergaitė į „Saulės“ gimnaziją buvo vežama to paties geraširdžio vairuotojo dėka. Kol, kaip jau minėjome, gimnazija įspėjo atleisiantį žmogų iš darbo. Iš karto po to kadaitiškė kreipėsi į gimnazijos direktorę Dalią Uščinienę, prašydama leisti jos dukrai važiuoti mokykliniu autobusiuku. Atsakymą gavo neigiamą – rašte išvardinti visi teisės aktai, kuriais remiantis dešimtokė negali būti vežama į gimnaziją. Ir priminimas, kad prieš patekdami į gimnaziją tėvai ir mokiniai privalo įsivertinti atvykimo galimybes į mokyklą, kuri yra ne arčiausiai gyvenamosios vietos. Taip pat priminta: „Bet kuriuo atveju mokiniams yra sudaryta galimybė vykti nemokamu viešuoju transportu arba gyventi gimnazijos bendrabutyje.“
Į mokyklą už 30 kilometrų nuvežtų ir mokykliniu autobusu
Moksleivės mama sakė nesuprantanti tokios pozicijos. „Mūsų dukra ir lopšelį-darželį, ir bendrojo ugdymo mokyklą, ir meno mokyklą, ir kitus būrelius nuo mažens lankė Plungėje. Jau ne vienerius metus gyvename Kadaičiuose. Pagal mokyklų aptarnaujamas zonas turėtų ji mokytis Šateikiuose arba Plateliuose, bet nė vienoje iš jų dešimta klasė nesuformuota. „Saulės“ gimnazija – arčiausiai mūsų namų esanti švietimo įstaiga, ugdanti dešimtokus, bet vietos valdžiai norėtųsi, kad dukra važiuotų mokytis į Žemaičių Kalvariją arba Alsėdžių miestelį. Nors iki ten esančių mokyklų – didesnis nei trisdešimties kilometrų atstumas. Kaip suprantu, tokiu atveju mokyklinis autobusiukas vaiką paimtų vos ne iš kiemo. Tvarka, kai gimnazijos autobusiukas veža tik vienuoliktokus ir dvyliktokus, – absurdiška. Svarstau, kaip bus kitais metais – dukra jau bus vienuoliktokė, o jos brolis – tik devintokas. Negi vairuotojas ją paims, o broliui įlipti į autobusą neleis?“ – abejojo Plungės rajono savivaldybės tarybos priimto sprendimo logiškumu pašnekovė, neslėpdama, kad kreipsis šiuo klausimu ne tik į merą, bet, jeigu reikės, ir į švietimo, mokslo ir sporto ministrę, televiziją.
Bandymas gelbėti kaimo mokyklas
Kiekvienas tėvas stengiasi, kad jo vaikui būtų prieinamas kuo geresnis išsilavinimas. Nuo žinių priklauso egzaminų rezultatai, o nuo jų – galimybė rinktis, kur ir ką studijuoti. Švietimo specialistai ir politikai pripažįsta, kad ugdymo kokybė didžiųjų miestų bendrojo ugdymo mokyklose aukštesnė nei regionų centruose, o ką jau kalbėti apie vos vos alsuojančias mažų miestelių mokyklas. Gyventojų tokiose vietovėse mažėja, klasės traukiasi, o šį procesą dar labiau pagreitina tėvai, išvedantys savo vaikus mokytis į miestą, mūsų atveju – geriausią rajone „Saulės“ gimnaziją.
Mokykla kaime ar mažame miestelyje – šviesos žiburys, todėl bendruomenės žūtbūt nori jas išlaikyti. Mūsų kalbintas Savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas G. Rimeikis net neslėpė, kad sprendimai dėl bendrojo ugdymo mokyklų aptarnaujamų teritorijų ir mokinių pavėžėjimo mokykliniu autobusiuku priimti siekiant apsaugoti mokyklas nuo uždarymo. „Kai kuriuos sprendimus priimti labai sudėtinga, bet bendruomenės pačios prašo išsaugoti miesteliuose esančias mokyklas. Yra teisės aktai, reikia jų laikytis. Taip ir su mokinių pavėžėjimu – jeigu nutarta, kad į „Saulės“ gimnaziją vežami tik vienuoliktokai ir dvyliktokai, taip ir turi būti. Išimčių daryti negalime – paimtume tuos du mokinius, reikėtų vežti ir kitus. Atsivertų Pandoros skrynia, žmonės būtų supriešinti“, – gynė sprendimą valdininkas, primindamas siūlomas alternatyvas – nemokamą važiavimą visuomeniniu transportu arba apgyvendinimą bendrabutyje. „Mūsų klaida buvo, kad iš viso skyrėme gimnazijai autobusiuką. Kas būtų, jeigu geltonasis autobusiukas visai nevažiuotų į tą pusę? Kas tada vežtų mokinius?“ – klausė mūsų skyriaus vedėjas, tarsi užmiršęs, kad geltonieji autobusiukai veža mokinius visoje šalyje, kad tai nėra kažkokia ypatinga paslauga – vien Plungės rajono savivaldybės mokiniams teikiama privilegija.
Sauliaus Narkaus nuotr.Uždavėme klausimų vedėjui ir mes: „Kaip manote, ar pavėžėjimo į bendrojo ugdymo mokyklas mokykliniais autobusėliais tvarka nediskriminuoja mokinių dėl gyvenamosios vietos, nepažeidžia lygių galimybių principo? Galiausiai, ar sąmoningas mokinio kelionės į mokyklą apsunkinimas yra sąžiningas jo atžvilgiu ir nepažeidžia vaiko teisių? Ar vietos politikų priimtas sprendimas atlaikytų, jeigu tėvai, kurių vaikų nevežate į mokyklą, kreiptųsi į šias teises ginančias institucijas ir prašytų jų pagalbos?“ G. Rimeikį mūsų klausimai suerzino: „Ar Jūs paskambinote sužinoti mano nuomonės, ar ginčytis su manimi?“ Supratęs, kad mus domina ne tik biurokratinis, bet ir žmogiškas požiūris į situaciją, pripažino, kad tvarka nėra tobula. Žadėjo, kad po tokių įvykių bus galvojama apie jos tobulinimą.
Baiminasi sukurti precedentą
Pasikalbėjome ir su gimnazijos direktore D. Uščiniene. Biudžetinės įstaigos vadovės pareiga yra užtikrinti teisės aktų vykdymą, bet ir valdininkai turi širdį, todėl klausėme, ar direktorei kaip žmogui nesinorėjo ištiesti pagalbos rankos mokiniams, tuo labiau kad viena iš jų – pirmūnė, atstovaujanti gimnazijai olimpiadose ir kitaip garsinanti mokymo įstaigos vardą.
„Tikrai norėjosi padėti. Aptarėme situaciją su žmonėmis, kurie organizuoja mokinių pavėžėjimą. Supratome, kad darydami išimtis sukurtume precedentą, iš kurio kiltų naujų konfliktų – juk yra ir daugiau mūsų gimnazijos mokinių, gyvenančių toje pusėje ir nevežamų mokykliniu autobusiuku. Tėvai turi teisę pasirinkti, kokią mokyklą jų vaikas lankys, bet, rinkdamiesi kitą, ne tą, kuri priskirta pagal gyvenamąją vietą, turėtų gerai pagalvoti, kaip vaikas pasieks mokyklą, ir prisiimti už savo sprendimą atsakomybę“, – kalbėjo D. Uščinienė. Komentuoti klausimus apie lygių galimybių vaikams sudarymą, sąmoningą mokinių kelionės į mokyklą apsunkinimą direktorė atsisakė teigdama, kad šiuo požiūriu situaciją turėtų įvertinti teisininkai.
Merui svarbu, kad gimnazinis ugdymas būtų prieinamas ir miestelių mokyklose
Abi su mumis bendravusios dešimtokų mamos teigė ieškosiančios teisybės toliau. Jų planuose yra ir apsilankymas pas Plungės rajono savivaldybės merą. Užbėgdami joms už akių, patys pakalbinome Audrių Klišonį. Meras buvo įsitikinęs, kad Savivaldybės tarybos priimti teisės aktai yra nepriekaištingi: „Neturiu jokio pagrindo abejoti taryboje priimtų teisės aktų teisėtumu, visus juos peržiūri Savivaldybės teisininkai, Vyriausybės atstovas ir Vyriausybės atstovo teisininkai. Jeigu mūsų sprendime būtų kas nors, kas prieštarautų įstatymams, iš karto būtume įspėti.“
Meras A. Klišonis pakartojo tą patį, ką sakė mūsų kalbintas G. Rimeikis – bendrojo ugdymo mokyklų aptarnaujamų teritorijų ir mokinių pavėžėjimo mokykliniu autobusiuku tvarkos priimtos siekiant išsaugoti mažesnių miestelių mokyklas. „Nenorime būti savivaldybe, kurioje gimnazinis ugdymas prieinamas tik mieste. Norime, kad ir kitose mokyklose būtų formuojamos 9–10 klasės. Tėvai turi teisę pasirinkti mokyklą, o Savivaldybė pareigą – pavežti vaiką iki švietimo įstaigos, kuri aptarnauja teritoriją.“
Taigi mero pozicija aiški. Jeigu Šateikių seniūnijos gyventojos ir bandys ieškoti pagalbos, tai daryti reikėtų kitur – ne pas merą. Valdininkai įsitikinę savo teisumu – jie daugumos pusėje. O keli moksleiviai? Į juos vietos valdžia atsigręš tada, kai jie taps gydytojais, inžinieriais, mokytojais ar kitų profesijų, kurių taip trūksta rajonuose, specialistais, o kol kas jų problemos – jų pačių ir jų tėvų reikalas.
Parašykite komentarą