Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.Mintį pamėtėjo draugas
Vaidotas gimė ir užaugo Plungėje, o Judita – kaunietė, vėliau gyvenusi Vilkaviškyje. Jųdviejų keliai susikirto jiems dirbant Vilniuje kazino. Sukūrę šeimą, sutuoktiniai sutarė, kad nesėdės sudėję rankų – vyks į užsienį užsidirbti savo pirmajam būstui, o po to grįš į Lietuvą ir įsikurs sostinėje, kur daugiau galimybių, daugiau veiksmo.
Kaip tarė, taip ir padarė, iš pradžių apsistojo Vokietijoje, vėliau teko padirbėti Danijoje, o galiausiai ilgesniam laikui, 6-eriems metams, įsikūrė Olandijoje. Ten net būstą įsigijo, bet pasilikit nesusigundė – traukė atgal į Lietuvą, nors tu ką.
Tiesa, klajojant po užsienius ir gimė mintis, kad kai grįš į Lietuvą ir statysis savo pirmuosius namus, jie bus kupolo formos.
Ši svajonė užgimė dar 2015 metais, sugrįžus trumpam į Lietuvą ir leidžiant laiką su draugais. Vienas iš draugų pasidalino mintimi statyti kupolinį namą. Lietuvoje tuo metu tokių gyvenamųjų namų niekas nestatė, tik pagalbinius, bet Judita ir Vaidotas susidomėjo.
Nutaikę progą nuvyko apžiūrėti vadinamosios Merkinės bioenergetinės piramidės, kuri iš tikrųjų – ne piramidės, o kupolo formos. Vėliau ėmė domėtis, kaip statomi tokie statiniai. Vaidotas, pagautas įkvėpimo, sykį iš kokteilių šiaudelių net sukonstravo svajonių namo maketą.
Atgal į Lietuvą
Užbėgami įvykiams už akių pasakysime, kad Mockų draugas ovalaus namo taip ir nepasistatė, o štai mūsų pašnekovai ėmė ir įgyvendino šią savo svajonę. Tiesa, ne iškart. Bėgo metai, ši idėja tai pasimiršdavo, tai vėl grįždavo į kasdienius pokalbius.
2021 metų rudenį sutuoktiniai grįžo iš Olandijos. Nutarė laikinai įsikurti Plungėje, nes Vaidoto tėvai kraustėsi į kaimą ir užleido savo butą. Judita netikėtai čia rado darbą, netrukus įsidarbino ir Vaidotas, tad buvo priimtas sprendimas pirkti sklypą Baltų gatvėje ir pradėti kupolo statybas.
Sklypą pirko 2022 metais, tikėjosi dar tą patį rudenį spėti pasiruošti visą statyboms reikalingą dokumentaciją, tačiau dėl netipinio projekto popierių tvarkymas užtruko. Dabar kai kurios situacijos, pokalbiai, kelia šypseną, nors tada, kaip abu tvirtina, juokinga nebuvo – belaukiant valdininkų sprendimų bėgo laikas, statybinės medžiagos brango, be to, šeima prarado galimybę kreiptis dėl kompensacijos pirmojo būsto statybai.
Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.„Viskas prasidėjo nuo to, kad paskambinom į Savivaldybę, paaiškinom, kad planuojam statyti tokį namą, ir paklausėm, ar gausim statybų leidimą. Mums buvo atsakyta, kad jei išpildysim visus reikalavimus, tą leidimą gausim. Kai paminėjom, kad planuojam statyti Baltų gatvėje, išgirdom: – Žiūrėkit, visi ten stato paprastus ekonominės klasės namukus, o jūs su tuo savo kupolu būsit kaip uogienės šaukštas prie bulvinių blynų, – Vaidas prisiminė pokalbį su Savivaldybės darbuotoju. – Pagalvojau, kad man visai skanus toks derinys. Dėl skonio juk nesiginčysi.“
Veltis į ginčus dėl skonio tikrai nereikėtų, bet dėl teisės aktų taikymo bei interpretavimo diskusijų kyla pačių įvairiausių. Taip nutiko ir su Mockų sprendimu statyti ne tradicinį „ekonominės klasės“ namuką, o kupolą. Kaip pasakojo Judita, problemų iškilo dėl vadinamosios architektūrinės linijos, pagal kurią turi būti rikiuojami visi toje gatvėje statomi namai. Savivaldybė reikalavo ir šį statinį glausti prie tos įsivaizduojamos linijos, tačiau sutuoktiniai buvo suplanavę kitaip ir galiausiai įrodė, jog kituose miestuose ir juo labiau kaimuose tokio reikalavimo jau nebesilaikoma.
Influenceriais netapo, tačiau patirties įgijo su kaupu
Kai visi dokumentai jau buvo suderinti ir leidimai gauti, beliko atsiraitoti rankoves ir imtis darbo. Sutuoktiniai prie savo svajonės įgyvendinimo dirbo daugiausiai vieni du, laisvu laiku po savo darbų, vakarais ir savaitgaliais. Ir užtruko, kaip patys sako, nei daug, nei mažai – lygiai dvejus metus.
Vaidotas dabar juokiasi prisiminęs, kad iš pradžių planavo visą procesą filmuoti ir kelti į internetą, kad jų patirtimi galėtų pasinaudoti ir kiti, bet panirus į darbus ir rūpesčius nebebuvo kada apie tokius dalykus galvoti.
„Patį karkasą turbūt per savaitę su draugais plepėdami ir alutį pagurkšnodami suklijavom. Čia buvo smagioji viso proceso dalis. O tada prasidėjo nesmagioji – armavimas. Labai nepatiko betono košių maišymas ir kitokie panašūs dalykai. Atrodydavo – dirbam dirbam ir galo nematyti. Vidaus apdailai jau samdėm specialistus, nes supratom, kad patys nei plyteles vonioj išklijuosim, nei kitus panašius darbus atliksim“, – pasakojo Vaidas.
Pats statinys suklijuotas iš polistirolo blokų ant plokštuminio pamato. Jo skersmuo – 11 metrų. Nors iš lauko kupolas atrodo ne itin didelis, tačiau įėjus į vidų erdvės tikrai netrūksta. 100-o kvadratinių metrų ploto pilnai užteko tambūrui, virtuvei ir svetainei, dviems vonios kambariams, trims miegamiesiems, erdviai drabužinei ir kitoms būtinoms patalpoms.
Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.Bažnyčia, o gal ledo čiuožykla?
Pašnekovai sako, kad nors teko pavargti, dabar esantys visiškai patenkinti rezultatu. Ir išduoda paslaptį, kad nors pats namas atrodo kupolo formos, tačiau iš tikrųjų jis turi net 37-is kampus. Nežinodamas plika akimi jų nė nepamatytum, bet kai šeimininkai parodo, gali įžiūrėti, kad kai kuriose vietose sienų linkiai meta nedidelį šešėlį.
„Pliusas tas, kad toks statinys neturi jokių mazgų ir vadinamųjų šalčio tiltų, tiesiog viena konstrukcija, suklijuota iš polistirolo blokų. Apie kupolo formą daug galima išgirsti ir perskaityti, neva kai nėra kampų, nėra kur rinktis dulkėms ar blogai energijai užsilaikyti. Apskritai kupole jausmas visai kitoks nei tradiciniame name. Keturkampiai namai žmogaus sugalvoti yra, o gamtoje kampų mažai: juk tiek paukščių lizdai, tiek gyvūnų urvai yra ovalūs“, – mintimis dalinasi Judita.
Paklausti, kaip aplinkiniai reagavo į jų sprendimą statyti ovalų namą, pašnekovai sako, kad tėvai palaikė, o draugai iš pradžių neslėpė skepsio, manė, kad gal čia juokas. Įvairių vertinimų teko išgirsti ir iš aplinkinių.
Bažnyčia, musulmonų namai, vaikų darželis, baseinas, ledo čiuožykla – tokių spėlionių, kas čia statoma, sutuoktiniai išgirdo. Vienas kitas drąsesnis smalsuolis net užeidavo paklausti, kas čia bus. „Piktų komentarų išgirsti neteko. Labai erzindavo tik tokie smalsuoliai, kurie susėdę mašinoje fotografuodavo mus dirbančius ir krizendavo. O kas ateidavo, visus į vidų pakviesdavom ir papasakodavom, ką čia sumąstėm. Net kaimynų susibūrimą darėm. Esam atviri visiems ir nieko neslepiam“, – šypsosi pašnekovai.





Parašykite komentarą