Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Min­tį pa­mė­tė­jo drau­gas

Vai­do­tas gi­mė ir užau­go Plun­gė­je, o Ju­di­ta – kau­nie­tė, vė­liau gy­ve­nu­si Vil­ka­viš­ky­je. Jųd­vie­jų ke­liai su­si­kir­to jiems dir­bant Vil­niu­je ka­zi­no. Su­kū­rę šei­mą, su­tuok­ti­niai su­ta­rė, kad ne­sė­dės su­dė­ję ran­kų – vyks į už­sie­nį už­si­dirb­ti sa­vo pir­ma­jam būs­tui, o po to grįš į Lie­tu­vą ir įsi­kurs sos­ti­nė­je, kur dau­giau ga­li­my­bių, dau­giau veiks­mo.

Kaip ta­rė, taip ir pa­da­rė, iš pra­džių ap­si­sto­jo Vo­kie­ti­jo­je, vė­liau te­ko pa­dir­bė­ti Da­ni­jo­je, o ga­liau­siai il­ges­niam lai­kui, 6-eriems me­tams, įsi­kū­rė Olan­di­jo­je. Ten net būs­tą įsi­gi­jo, bet pa­si­li­kit ne­su­si­gun­dė – trau­kė at­gal į Lie­tu­vą, nors tu ką.

Tie­sa, kla­jo­jant po už­sie­nius ir gi­mė min­tis, kad kai grįš į Lie­tu­vą ir sta­ty­sis sa­vo pir­muo­sius na­mus, jie bus ku­po­lo for­mos.

Ši sva­jo­nė už­gi­mė dar 2015 me­tais, su­grį­žus trum­pam į Lie­tu­vą ir lei­džiant lai­ką su drau­gais. Vie­nas iš drau­gų pa­si­da­li­no min­ti­mi sta­ty­ti ku­po­li­nį na­mą. Lie­tu­vo­je tuo me­tu to­kių gy­ve­na­mų­jų na­mų nie­kas ne­sta­tė, tik pa­gal­bi­nius, bet Ju­di­ta ir Vai­do­tas su­si­do­mė­jo.

Nu­tai­kę pro­gą nu­vy­ko ap­žiū­rė­ti va­di­na­mo­sios Mer­ki­nės bioe­ner­ge­ti­nės pi­ra­mi­dės, ku­ri iš tik­rų­jų – ne pi­ra­mi­dės, o ku­po­lo for­mos. Vė­liau ėmė do­mė­tis, kaip sta­to­mi to­kie sta­ti­niai. Vai­do­tas, pa­gau­tas įkvė­pi­mo, sy­kį iš kok­tei­lių šiau­de­lių net su­konst­ra­vo sva­jo­nių na­mo ma­ke­tą.

At­gal į Lie­tu­vą

Už­bė­ga­mi įvy­kiams už akių pa­sa­ky­si­me, kad Moc­kų drau­gas ova­laus na­mo taip ir ne­pa­sis­ta­tė, o štai mū­sų pa­šne­ko­vai ėmė ir įgy­ven­di­no šią sa­vo sva­jo­nę. Tie­sa, ne iš­kart. Bė­go me­tai, ši idė­ja tai pa­si­mirš­da­vo, tai vėl grįž­da­vo į kas­die­nius po­kal­bius.

2021 me­tų ru­de­nį su­tuok­ti­niai grį­žo iš Olan­di­jos. Nu­ta­rė lai­ki­nai įsi­kur­ti Plun­gė­je, nes Vai­do­to tė­vai kraus­tė­si į kai­mą ir už­lei­do sa­vo bu­tą. Ju­di­ta ne­ti­kė­tai čia ra­do dar­bą, ne­tru­kus įsi­dar­bi­no ir Vai­do­tas, tad bu­vo priim­tas spren­di­mas pirk­ti skly­pą Bal­tų gat­vė­je ir pra­dė­ti ku­po­lo sta­ty­bas.

Skly­pą pir­ko 2022 me­tais, ti­kė­jo­si dar tą pa­tį ru­de­nį spė­ti pa­si­ruoš­ti vi­są sta­ty­boms rei­ka­lin­gą do­ku­men­ta­ci­ją, ta­čiau dėl ne­ti­pi­nio pro­jek­to po­pie­rių tvar­ky­mas už­tru­ko. Da­bar kai ku­rios si­tua­ci­jos, po­kal­biai, ke­lia šyp­se­ną, nors ta­da, kaip abu tvir­ti­na, juo­kin­ga ne­bu­vo – be­lau­kiant val­di­nin­kų spren­di­mų bė­go lai­kas, sta­ty­bi­nės me­džia­gos bran­go, be to, šei­ma pra­ra­do ga­li­my­bę kreip­tis dėl kom­pen­sa­ci­jos pir­mo­jo būs­to sta­ty­bai.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

„Vis­kas pra­si­dė­jo nuo to, kad pa­skam­bi­nom į Sa­vi­val­dy­bę, paaiš­ki­nom, kad pla­nuo­jam sta­ty­ti to­kį na­mą, ir pa­klau­sėm, ar gau­sim sta­ty­bų lei­di­mą. Mums bu­vo at­sa­ky­ta, kad jei iš­pil­dy­sim vi­sus rei­ka­la­vi­mus, tą lei­di­mą gau­sim. Kai pa­mi­nė­jom, kad pla­nuo­jam sta­ty­ti Bal­tų gat­vė­je, iš­gir­dom: – Žiū­rė­kit, vi­si ten sta­to pa­pras­tus eko­no­mi­nės kla­sės na­mu­kus, o jūs su tuo sa­vo ku­po­lu bū­sit kaip uo­gie­nės šaukš­tas prie bul­vi­nių bly­nų, – Vai­das pri­si­mi­nė po­kal­bį su Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­ju. – Pa­gal­vo­jau, kad man vi­sai ska­nus toks de­ri­nys. Dėl sko­nio juk ne­si­gin­čy­si.“

Vel­tis į gin­čus dėl sko­nio tik­rai ne­rei­kė­tų, bet dėl tei­sės ak­tų tai­ky­mo bei in­terp­re­ta­vi­mo dis­ku­si­jų ky­la pa­čių įvai­riau­sių. Taip nu­ti­ko ir su Moc­kų spren­di­mu sta­ty­ti ne tra­di­ci­nį „eko­no­mi­nės kla­sės“ na­mu­ką, o ku­po­lą. Kaip pa­sa­ko­jo Ju­di­ta, pro­ble­mų iš­ki­lo dėl va­di­na­mo­sios ar­chi­tek­tū­ri­nės li­ni­jos, pa­gal ku­rią tu­ri bū­ti ri­kiuo­ja­mi vi­si to­je gat­vė­je sta­to­mi na­mai. Sa­vi­val­dy­bė rei­ka­la­vo ir šį sta­ti­nį glaus­ti prie tos įsi­vaiz­duo­ja­mos li­ni­jos, ta­čiau su­tuok­ti­niai bu­vo su­pla­na­vę ki­taip ir ga­liau­siai įro­dė, jog ki­tuo­se mies­tuo­se ir juo la­biau kai­muo­se to­kio rei­ka­la­vi­mo jau ne­be­si­lai­ko­ma.

Inf­luen­ce­riais ne­ta­po, ta­čiau pa­tir­ties įgi­jo su kau­pu

Kai vi­si do­ku­men­tai jau bu­vo su­de­rin­ti ir lei­di­mai gau­ti, be­li­ko at­si­rai­to­ti ran­ko­ves ir im­tis dar­bo. Su­tuok­ti­niai prie sa­vo sva­jo­nės įgy­ven­di­ni­mo dir­bo dau­giau­siai vie­ni du, lais­vu lai­ku po sa­vo dar­bų, va­ka­rais ir sa­vait­ga­liais. Ir už­tru­ko, kaip pa­tys sa­ko, nei daug, nei ma­žai – ly­giai dve­jus me­tus.

Vai­do­tas da­bar juo­kia­si pri­si­mi­nęs, kad iš pra­džių pla­na­vo vi­są pro­ce­są fil­muo­ti ir kel­ti į in­ter­ne­tą, kad jų pa­tir­ti­mi ga­lė­tų pa­si­nau­do­ti ir ki­ti, bet pa­ni­rus į dar­bus ir rū­pes­čius ne­be­bu­vo ka­da apie to­kius da­ly­kus gal­vo­ti.

„Pa­tį kar­ka­są tur­būt per sa­vai­tę su drau­gais ple­pė­da­mi ir alu­tį pa­gurkš­no­da­mi su­kli­ja­vom. Čia bu­vo sma­gio­ji vi­so pro­ce­so da­lis. O ta­da pra­si­dė­jo ne­sma­gio­ji – ar­ma­vi­mas. La­bai ne­pa­ti­ko be­to­no ko­šių mai­šy­mas ir ki­to­kie pa­na­šūs da­ly­kai. At­ro­dy­da­vo – dir­bam dir­bam ir ga­lo ne­ma­ty­ti. Vi­daus ap­dai­lai jau sam­dėm spe­cia­lis­tus, nes su­pra­tom, kad pa­tys nei ply­te­les vo­nioj iš­kli­juo­sim, nei ki­tus pa­na­šius dar­bus at­lik­sim“, – pa­sa­ko­jo Vai­das.

Pats sta­ti­nys su­kli­juo­tas iš po­lis­ti­ro­lo blo­kų ant plokš­tu­mi­nio pa­ma­to. Jo skers­muo – 11 met­rų. Nors iš lau­ko ku­po­las at­ro­do ne itin di­de­lis, ta­čiau įė­jus į vi­dų erd­vės tik­rai ne­trūks­ta. 100-o kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to pil­nai už­te­ko tam­bū­rui, vir­tu­vei ir sve­tai­nei, dviems vo­nios kam­ba­riams, trims mie­ga­mie­siems, erd­viai dra­bu­ži­nei ir ki­toms bū­ti­noms pa­tal­poms.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Baž­ny­čia, o gal le­do čiuo­žyk­la?

Paš­ne­ko­vai sa­ko, kad nors te­ko pa­varg­ti, da­bar esan­tys vi­siš­kai pa­ten­kin­ti re­zul­ta­tu. Ir iš­duo­da pa­slap­tį, kad nors pa­ts na­mas at­ro­do ku­po­lo for­mos, ta­čiau iš tik­rų­jų jis tu­ri net 37-is kam­pus. Ne­ži­no­da­mas pli­ka aki­mi jų nė ne­pa­ma­ty­tum, bet kai šei­mi­nin­kai pa­ro­do, ga­li įžiū­rė­ti, kad kai ku­rio­se vie­to­se sie­nų lin­kiai me­ta ne­di­de­lį še­šė­lį.

„Pliu­sas tas, kad toks sta­ti­nys ne­tu­ri jo­kių maz­gų ir va­di­na­mų­jų šal­čio til­tų, tie­siog vie­na konst­ruk­ci­ja, su­kli­juo­ta iš po­lis­ti­ro­lo blo­kų. Apie ku­po­lo for­mą daug ga­li­ma iš­girs­ti ir per­skai­ty­ti, ne­va kai nė­ra kam­pų, nė­ra kur rink­tis dul­kėms ar blo­gai ener­gi­jai už­si­lai­ky­ti. Apsk­ri­tai ku­po­le jaus­mas vi­sai ki­toks nei tra­di­ci­nia­me na­me. Ke­tur­kam­piai na­mai žmo­gaus su­gal­vo­ti yra, o gam­to­je kam­pų ma­žai: juk tiek paukš­čių liz­dai, tiek gy­vū­nų ur­vai yra ova­lūs“, – min­ti­mis da­li­na­si Ju­di­ta.

Pak­laus­ti, kaip ap­lin­ki­niai rea­ga­vo į jų spren­di­mą sta­ty­ti ova­lų na­mą, pa­šne­ko­vai sa­ko, kad tė­vai pa­lai­kė, o drau­gai iš pra­džių ne­slė­pė skep­sio, ma­nė, kad gal čia juo­kas. Įvai­rių ver­ti­ni­mų te­ko iš­girs­ti ir iš ap­lin­ki­nių.

Baž­ny­čia, mu­sul­mo­nų na­mai, vai­kų dar­že­lis, ba­sei­nas, le­do čiuo­žyk­la – to­kių spė­lio­nių, kas čia sta­to­ma, su­tuok­ti­niai iš­gir­do. Vie­nas ki­tas drą­ses­nis smal­suo­lis net užei­da­vo pa­klaus­ti, kas čia bus. „Pik­tų ko­men­ta­rų iš­girs­ti ne­te­ko. La­bai er­zin­da­vo tik to­kie smal­suo­liai, ku­rie su­sė­dę ma­ši­no­je fo­tog­ra­fuo­da­vo mus dir­ban­čius ir kri­zen­da­vo. O kas atei­da­vo, vi­sus į vi­dų pa­kvies­da­vom ir pa­pa­sa­ko­da­vom, ką čia su­mąs­tėm. Net kai­my­nų su­si­bū­ri­mą da­rėm. Esam at­vi­ri vi­siems ir nie­ko ne­sle­piam“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vai.